Vokiečių klasikas Gotfriedas Bennas yra rašęs, kad sunkiausia mirti ne vasarą, kai dienos šiltos ir žemė lengva kastuvui. Tačiau savo antrosios datos niekad pats nepasirinksi. Nesinori kalbėti apie mirtį, bet štai žuvo draugas, Kaune gyvenęs rašytojas Vilis Normanas. Paskendo šalia "Žalgirio" arenos, ir niekas nenustatys dėl ko.

Ruduo neretai kelia įvairaus pobūdžio depresijas, o jos, kaip žinome, yra rajos, prarijo jau ne vieną. Vanduo irgi viena tų stichijų, suintensyvėjančių būtent rudenį, vandens tuomet tampa tarsi daugiau, tik viena jame atsispindėti, kita – jame skęsti. Be to, vanduo sustiprina depresiją, vien savo baugia trauka.

Vilis buvo talentingas žmogus, septynių knygų autorius, VDU doktorantas. Labai neparankus, nes jo tekstai ir nuomonės, net ir mano atlaidžiu žvilgsniu žiūrint, atrodė ir per drąsios, ir per įžūlios. Tačiau tai buvo rimtas žmogus, didelis Lietuvos patriotas, nevengiantis viešai išsakyti savo principinę antiputinišką poziciją. Ir štai, šių tekstų jau nebus. O juk jau ne vasara ir žemė sunki kastuvui.

Net keista, kad šis bekompromisis žmogus sugebėjo išlaikyti tam tikrą kuklumą, nuslėpdamas nuo motinos, kad greit pasirodys jo pirmasis romanas. Tiesiog pasakė: atvažiuok į Kauną, turiu tau įdomią žinią. Motina atvažiavo, pasėdėjo su Viliu Laisvės al., tačiau jis ir ten nesiryžo pasakyti. Nusivedė į Centrinį knygyną ir parodė, netardamas nė žodžio. Kinematografinė scena, įvykusi, kai knygos autoriui buvo tik aštuoniolika.

Apie savo vėliausią, neseniai išleistą knygą Vilis rašė, kad tai "knyga visiems, kurie nepritampa. Knyga visiems nevykėliams". Tai amžino autsaiderio pozicija, kurią sąmoningai sugeba pasirinkti tik labai drąsūs ir neeiliniai žmonės, tad juos apibūdinti kaip "nevykėlius" būtų visai netikslu.

Vilis prieš liūdnąjį įvykį norėjo su manimi susitikti, neradau laiko. Į laidotuves nuvyko du mano draugai, nuvežė nuo manęs leliją. Tai štai kas kartais lieka iš talentingų žmonių. Lelija ant žemės, sunkios kastuvui.

Ten buvo daug vandens, pasakojo draugė, daug vandens, prikritusio lapų. Rudens ir vandens gravitacija, mirties gravitacija, taip dažnai minėta ir Vilio. Kaip gerai, kad ji nevisagalė ir ne visus iš mūsų geba nusinešti, tačiau kaip skaudu, kad kai kuriuos – visgi.