Gyvename demokratinėje valstybėje. Vadinasi, visi esame lygūs. Bent jau turime lygias teises į darbą, poilsį, pramogas.

Pastarųjų pasiūla vasarą nemaža, paklausa – taip pat. Deja, net ir iškilminguose  renginiuose, kurių pastaruoju metu mūsų mieste buvo ne vienas, nuotaiką sugadina mumyse tūnantys sovietiniai reliktai. Jie liudija: nesame lygūs arba mums dar labai būdingas pataikavimas ir pasipuikavimas.

Jau seniai išmokome šifruoti tris ypatingas raides: VIP. Jų randame atvykę į senąją sporto halę, ją mažutėle pavertusią "Žalgirio" areną, kur net įėjimas VIP personoms atskiras. Nėra ko pavydėti, nes tos personos  – labai turtingos ir gali sau leisti išsipirkti geriausias vietas arenoje. Vadinasi, sumoka didelius pinigus, jų daugiau patenka į valstybės biudžetą.

Kai festivalis, koncertas ar spektaklis vyksta lauke – aikštėje ar skvere, ložių nėra, kėdžių, juolab suolų, nepaženklinsi, bilietų nesunumeruosi. Geriausiu atveju pažymimos eilės, tačiau ir jos – ne tiems, kurie perka bilietus. Ant bilietų dažniausiai nebūna pažymėta nieko. Vienintelė privilegija, kurią už renginį sumokėjęs pinigus žmogus gali gauti – ateiti gera valanda anksčiau. Tačiau ir tai neleidžia pasijusti VIP, nes nemažai priekinių eilių būna rezervuotos arba aptvertos juosta, kokia aptveriamos nesaugios, pavyzdžiui, statybų ar remonto, zonos. Jos skirtos tiems, kas gauna nemokamus kvietimus, kitaip sakant, VIP personoms.

Kas gi eina ne tik į pasaulinio garso atlikėjų šou, bet ir į istorinius spektaklius, liaudies muzikos koncertus, bardų festivalius?

Kai prie Kauno pilies Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse buvo rodomas spektaklis apie Kristijoną Donelaitį, vadinamiesiems VIP asmenims buvo skirta bene dvi dešimtys eilių. Tačiau tiek buvo gerokai per daug. Akivaizdu, kad VIP personoms sudedamos kėdės per kietos, o ir spektaklis apie būrų dainių, ko gero,  per prastas: labai svarbūs asmenys užėmė vos porą eilių. Ir tik spektakliui prasidedant, kai buvo aišku,  kad apie šimtą vietų liks tuščių, juostos buvo nuimtos. Žiūrovai – profesoriai, docentai, menininkai ir kitų profesijų žmonės, pagaliau visą gyvenimą dirbę ir vien dėl pensininko statuso pagarbos nebetekę žiūrovai galėjo persėsti čia. Taip jie tapo lygūs. Ir ne tik šį kartą buvo taip.