Kauniečiai mėgsta muges – tą įrodė ir praėjusios dienos, kai net penktadienį, darbo metu, Laisvės al. buvo pilna žmonių, šmirinėjančių tarp Derliaus šventės prekystalių. Nori nenori, bet čirškinamų kepsniukų kvapui negalėjai likti abejingas. Netrūko ir tikros mugės atributų – veikiau gražių (na, santykinai gražių, tiesiog stilingų) meduolių su spalvingomis cukrinėmis dekoracijomis.

Mačiau net kermošinių saldainių – visiškos alternatyvos šiuolaikinių vaikų skanėstams tiek dizaino (namudinis kičas), tiek sudėties (paprasta ir nesveika), tiek skonio (saldu iki šleikštumo) prasme. Tačiau ir tos į liuminescencinių spalvų ir blizgius popieriukus susuktos cukrinės lazdelės man atrodo vertos didesnės pagarbos nei šlamštas, kurio neišvengta ne tik šioje mugėje, bet ir apskritai visose mugėse.

Plastikiniai žaisliukai, šviesuliukai ir visokie niekučiai – visa tai, ką net užrištomis akimis, vien pauostydamas gali identifikuoti kaip "Made in China". Jie – it kokie parazitai, pasklidę po pasaulį. Jų išvysi visur: atostogauji Ispanijoje ar Turkijoje, vaikštai po Palangą ar Berlyną. Taip norėtųsi, kad bent jau mugėse, kurios bent teoriškai turi turėti tautišką, tradicijų atspalvį, nebūtų šių niekalų.

Kita prekių rūšis – atmestinai padaryti neva suvenyrai. Pavartęs tokius bokalus, puodelius, statulėles, pakabukus, įsitikinsi, kad juos pagamino profesionalai amatininkai, tačiau kodėl jie jaučia poreikį gaminti visišką kičą, taip ir neaišku.

Baisu žiūrėti į tuos pačius niekalus, kuriuos mugėse matome jau tikrai daugiau nei dešimtmetį. Manau, siūlyti tokį šlamštą yra tiesiog nepadoru. Nė neįsivaizduoju, ar kas nors perka! Jau geriau tie keramikai keptų primityvias puodynes ar šlepetes siūtų – bent jau namuose iš tokių daiktų būtų daugiau naudos.