Prieš savaitę kauniečiai turėjo galėjo matyti būrelį garbių architektų, betąsančių po Laisvės al. senas smetoniškas duris. Tai veikiausiai buvo Aldous‘o Huxley aprašytos "Doors of perception" ("Suvokimo durys"), skatinančios suvokti, ką praranda žmonės, metantys jas lauk ir į seną pastatą prisikraunantys visokio plastiko.

Plastiko jau pilni ne tik priemiesčių šiukšlynai, bet ir Žaliakalnio medinukai, dėl ko itin neramu. Be to, čia veikia dar viena taisyklė, pažįstamų latvių rašytojų apibūdinta kaip "lithuanian phenomenon" – lietuviškas fenomenas. Jei medinuke – keturi butai, neretai pamatysi kiekvieno tų butų išorines sienas išdažytas skirtinga spalva. Tarsi nesugebėtų susitarti ir nusipirkti vienodų dažų. Gal kitąsyk architektai išeis į gatves su dažų kibirais?

Kauno architektai išsiskiria ne vien profesine prasme. Tai labai kūrybingi žmonės, viso ko prisigalvojantys.

Prieš keletą dienų Architektų namuose veikiančiame bare "Galeria Urbana" įvyko "urbanistų pietūs", per kuriuos nuspręsta atgaivinti klubą, kadaise veikusį tų pačių Architektų namų rūsyje. Klubas ten veikdavo prieš porą dešimtmečių, penktadieniais, ir toli gražu ne kiekvienas galėdavęs ten patekti, nes prie durų stovėdavęs grėsmingasis ponas Čipas buvo itin griežtas. Tačiau patekusieji tikrai nenusivildavo, klubo atmosfera buvo siautulingai bohemiška ir visų menų atstovai turėdavę ką ten veikti.

Naujasis klubas gaus atgaivinti senojo dvasią ir suburti, anot jo spiritus movens Audrio Karaliaus, Kauno inteligentijos likučius. Numatomi koncertai, knygų pristatymai, diskusijos ir kiti inteligentijos likučiams mieli veiksmai. Labai pozityviai nuteikia ne tik baro aplinka, bet ir valgiaraštis. Jame galima rasti tokių valgių kaip "Čiutelės žuvelės" (Prierašas: "Darius Čiuta dėl savo minimalistinių įsitikinimų valgė labai mažai. Užtat skaniai, išrankiai ir kitoniškai. Vėliau pasuko į architektūrą, bet legenda išliko"), "Įvairūs natkučiai" ("Gintautas Natkevičius nuo ankstyvos vaikystės mito viskuo, kas traška, ir džiugina kūną bei klausą. Vėliau pasuko į architektūrą, bet legenda išliko") ar net "Šalta ir išdidi trintų daržovių sriuba". Visą valgiaraštį galima leisti atskiru leidiniu, nes jis įdomus ir kaip tekstas. Jei būsimasis klubas bus tiek pat įdomus, perspektyva tikrai šviesi.

Taigi Kauno architektai sugeba ne tik duris nešioti. Kartais jie parodo ir realias duris, pro kurias gera įeiti ir smagiai bei prasmingai pasibūti.