Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa

Deja, tai ne praeitis, mat ir dabar daugybė lietuvaičių moja Lietuvos laukams pro lėktuvų iliuminatorius. Kodėl nesustoja emigracija? Lietuvių Lietuvoje mažėja, nors visai neseniai vienas Seimo narys spaudoje aiškino, kad šalies gyventojų skaičius auga, tik pamiršo pridurti, jog realiai lietuvių Lietuvoje – vis mažiau. Tai demagogo išvedžiojimai siekiant nuslėpti problemą, parodyti išvirkščią jos pusę. Norisi paklausti to ponaičio, tai kam sieną su Baltarusija statėme? Jei jos nebūtų, gal gyventojų skaičius jau būtų padvigubėjęs?

Ar nekyla valdantiesiems minčių, kad jie, vykdydami skaistyklos funkcijas, per sunkias atgailas skiria tautiečiams, tad šie sklinda po pasaulį ir viliasi trumpesniu keliu patekti į rojų, sukurtą kitur?

Pirmiausia norėtųsi paklausti, už kokias nuodėmes mus valdantieji atidavė užsienio bankams, o šie įgijo teisę beatodairiškai engti? Valstybė nepamėtėja jokios lazdos, kad galėtume pasiremti ir atsitiesti, kad tie bankai ir bankeliai neliptų ant mūsų pečių, kaip tos ožkos ant palinkusio karklo. Už paskolą būstui mūsų jaunimas moka žymiai brangiau už latvius ir estus, netgi už vokiečius ir kitų ES valstybių piliečius. Augančios būsto paskolų palūkanos peržengia sveiko proto ribas, daliai jaunimo atima bet kokią viltį įsigyti Lietuvoje nuosavą kampą. Bankai terorizuoja visais būdais, o valdžia skelbia, kad bus dar blogiau. Pranašystės pildosi.

Viename bankų nusprendžiau uždaryti savo sąskaitą, pinigus pervedžiau į kitą kredito įstaigą, įteikiau pareiškimą dėl sąskaitos uždarymo ir... Po kurio laiko gaunu iš banko elektroninį laišką, kad aš skolingas už mano sąskaitos administravimą, kad privalau skubiai jiems pervesti pinigų. Sąskaitos neuždarė, nes pareiškimas buvo parašytas ne ant tokio popieriaus. Palaikė neuždarytą tuščią sąskaitą ir apšvarino vidury baltos dienos, nors nemažai metų naudojosi mano pinigais. Lietuvos bankas eilinių piliečių negina, tai įrodo jo valdininkų demagoginiai išvedžiojimai, pavyzdžiui, pateisinant maisto produktų kainų kilimą. Valstybė didina pensijas, išmokas, bet žmonės tuos padidinimus sušeria prekybininkams, pensininkų gyvenimo kokybė dėl tų padidinimų negerėja. Ekonomistai įrodo, jog padidintos maisto produktų kainos liūto dalis gula į prekybininkų kišenes, o ne atitenka žaliavų tiekėjams, kaip finansininkai bando mus įtikinti.

Pensijų fondai taip pat kuria pragarą, įdiegė tokias taisykles, kad įmokėta suma mažėja, o nepatenkintas dalyvis savo pinigų vis tiek neatgaus. Nejaugi ir toliau valstybė leis, kad klerkai kurtų piliečiams pragarą ir ant jų, kaip ant tų palinkusių karklų, ir toliau liptų visos ožkos. Suprantu, ne patys ramiausi laikai, bet valdžia tuo piktnaudžiauja skleisdama paniką ir baimę.

Valdantieji smaginasi ir įteisindami naujus mokesčius, regzdami kliūtis žmonėms įsikurti kaimuose, sugalvoję karo žygį prieš tariamus „sofos ūkininkus“. Vyksta valdžios vyrų ir moterų lenktynės įvedinėjant ir naujus apribojimus, į neviltį stumia nekilnojamojo turto mokesčio ir didėjančio žemės mokesčio grėsmė. Didinamas žemės mokestis turėtų padėti nustumti nuo žemės vidutinius ir smulkiuosius ūkininkus. Elektra tampa prabangos dalyku, įvedamas ne tik nesuvokiamo dydžio mokestis už elektros energiją, bet ir rinkliava už jos transportavimą. Beliko laukti mokesčio už elektros svorį... Strateginės valstybės įmonės tampa akcinėmis bendrovėmis, galbūt vien todėl, kad esantieji valdžioje spėtų privatizuoti, kaip atsitiko su „Ignitis“ dalimi.

Susumavus visa tai, kas vyksta, ne vienam piliečiui kyla įtarimas, kad valdančiųjų protas sutelktas į siekį kurti pragarą paprastam žmogui. Milijono gyventojų išgujimas iš Lietuvos yra nusikaltimas, kuris tęsiamas vis išradingesnėmis priemonėmis. Žmonės žvilgčioja į prezidentūrą ir laukia Prezidento žodžio pragaro organizatoriams. Valdantieji, jausdami galimą Prezidento reakciją, jau dabar paleido savo ruporus, kurie formuoja nuomonę, kad Prezidentas niekur neturėtų kištis. Piliečiai viliasi, viltis miršta paskutinė.