Ko jau ko, bet dėmesio Lietuvos Respublika pastarąją savaitę Vokietijos žiniasklaidoje tikrai nestokojo. Europos Sąjungos viršūnių susitikimas Vilniuje buvo komentuojamas svarbiausiuose Vokietijos televizijos kanaluose.

O kai Vilniuje prasidėjo ES viršūnių susitikimas, įtakingo savaitraščio "Die Zeit" numeryje pasirodė santūrus ir dalykiškas Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu, pavadintas "Mes nesibaiminame".

Jame kalbama apie situaciją Lietuvoje ir pas kaimynus, taip pat apie tai, kodėl Europos Sąjungai taip svarbi kelių buvusių sovietinių respublikų ateitis: juk norime gyventi su pasiturinčiais kaimynais, bet ne šalia alkanų ir įtūžusių. Tai yra saugumo klausimas.

Visame interviu nėra nė vieno blogo žodžio apie Rusiją. Taip, Lietuva jaučia šios gigantiškos šalies kaimynės ekonominį spaudimą.

Atsakinėdama į savaitraščio reporterio klausimą, ar Lietuva yra visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų ir ar bijome šios žiemos, Lietuvos Prezidentė priminė 1990-uosius, kai ilgus devynis mėnesius buvo blokuojami ekonominiai ryšiai.

Tada ilgą žiemą neturėjome karšto vandens, šildymo. Ir mes išgyvenome. Ne, mes nesibaiminame žiemos. Taip optimistiškai baigiamas interviu.

Susidarė įspūdis, kad tai yra tiesiog padėka Lietuvos žmonėms už supratimą ir ištvermę, siekiant Nepriklausomybės ir Laisvės. Visa tai neateina savaime. Pas mus Laisvė pareikalavo dar ir žuvusiųjų aukų. Taigi kaip galima nesididžiuoti valstybe, kurios piliečiai žino Nepriklausomybės vertę?

Na, o Vokietija gyvena porinkiminiame šurmulyje. Taip jau susiklostė, kad rinkimus į Bundestagą laimėję CDU ir CSU, nesurinko absoliučios daugumos. Pasikvietė į koaliciją socialdemokratus. Bene penkias savaites aptarinėjo koalicijos sutartį. Pasirašė. Dabar beveik pusę milijono narių turintys Vokietijos socialdemokratai, kiekvienas asmeniškai gavęs koalicijos sutartį, kiekvienas asmeniškai ir balsuoja. Jeigu nariai pritars tai sutarčiai, bus koalicija, kuri rinks ministrų kabinetą, o jei ne... Tarpuvaldis niekada nebūna gerai.

Šiomis dienomis garsiai aptarinėjama tai, kaip Vokietijos socialdemokratai, gavę mažiau rinkėjų balsų, ketina valdyti šalį. Juolab, kad į koalicijos sutartį jie įtraukė daugiau savo partijos siūlymų. Pavyzdžiui, dvigubos pilietybės. Jeigu šis punktas bus įgyvendintas, tai vaikai, gimę Vokietijoje jau po praėjusių rinkimų, iškart gaus Vokietijos pilietybę. Iki šiol užsieniečių vaikai, sulaukę 21 metų, turėdavo rinktis, kurios šalies pilietybei jie teikia pirmenybę.

Jau kitą dieną po to, kai buvo paviešinta koalicijos sutartis, apie dvigubą pilietybę parašė ir Turkijos laikraščiai. "Schwäbisches Tagblatt" pateikia tos dienos citatą iš Turkijos laikraščių: "Turkų pergalė".

Koalicijos sutartyje taip pat numatyta, jog lengvųjų automobilių vairuotojai iš užsienio Vokietijoje turės mokėti mokestį už naudojimąsi keliais. Siūloma trumpinti ir pensinį amžių turintiesiems darbo stažą, bet svarbiausia, jog Vokietija įsipareigoja nuo 2015-ųjų nebedidinti savo valstybes skolos.

Įdomu, kaip vokiečiai išgyvens iš turimų resursų? Laikas, suprantama, parodys.

Neabejotina dėl vieno: vokiečių politikams užteks politinės valios atsakyti už priimamus sprendimus ir paaiškinti, kodėl vienas ar kitas sprendimas neįgyvendinamas.

Vokietijos spaudoje ir dabar klausiama ar tai neprasilenkia su Konstitucija? Bet Vokietijos Bundestago rinkimus laimėjusioji CDU ir CSU turėjo ieškoti sąjungininkų kitoje stovykloje, nes nuolatiniai jų koalicijos partneriai liberalai į Vokietijos Bundestagą nepateko. Vokietijos Bundestagas renka kanclerį, vyriausybes vadovą.

Štai kodėl ir atsirado tokia neįprasta koalicija.

Heseno žemės rinkimuose atsitiko dar keisčiau: kai išrinktiems CDU (Krikščionių demokratų sąjungos) nariams į Heseno žemės tarybą pritrūko balsų, jie pasikvietė Žaliųjų partiją.

Ką gali daryti rinkėjai? Tik skėsčioti rankomis. Prieš rinkimus politikai jiems žada aukso kalnus, o pasibaigus rinkimams daro taip, kaip jiems išeina.

Politikai turi galvoti ne tik apie save ir apie rinkimų pažadus vienai ar kitai visuomenes grupei. Tai politikų reikalas rasti vadinamąjį aukso vidurį, kad esant galimybėms būtų patenkinti visi piliečiai valstybėje.

Šiomis dienomis Vokietija pamini rašytojo, poeto, vertėjo, žurnalisto Hermanno Kurzo 200-ąsias gimimo metines. Tai išties labai įdomi ir tragiško likimo asmenybė. Pažįstami tik iš gailesčio padėjo jam Tiubingene įsidarbinti universiteto bibliotekoje. Ilgainiui jis buvo pamirštas ir tik po karo vėl prisimintas.

Šiomis dienomis Tiubingene apie jo gyvenimą buvo parengta paroda. Dvi dienas apie jį ir jo indėlį į Vokietijos visuomeninį gyvenimą buvo diskutuojama Tiubingene ir netoli esančiame H.Kurzo gimtajame mieste Roitlingene. Yra išleista jo knyga "Laisvas žodis". Už garbės įžeidimą tuo metu Stutgarto karališkasis teismas jį buvo nubaudęs keliomis savaitėmis kalėjimo. H.Kurzas į tai pasakė: "Jums, ponai prisiekusieji, turiu tik vieną prašymą: saugokite spaudos laisvę, nes ant jos kabo tėvynės garbė".

Tie žodžiai yra labai aktualūs ir šiandien. Sakytum, net laiko takoskyros nėra. Tiesiog, regis, H.Kurzas buvo gerokai pralenkęs savo laiką, o tai subrandino laisvą mintį.