Prieš daugybę metų gyvenau Biržų rajone.
Pamenu, kad kai Antrasis pasaulinis karas jau buvo besibaigiąs, mes rusus sutikome su gėlėmis. Visi net kalbėjo, kad dabar bus geriau.
Tačiau to, kas buvo vėliau, gėriu tikrai nepavadinsi.
Atsimenu savo vaikystę. Gyvenau netoli Biržų ir kasdien eidavau į Biržų miestelyje esančią mokyklą.
Tuomet kartu su bendraklasiais bėgdavome iš pamokų ir žiūrėdavome į čia pat gatvėje gulinčius išdarkytus vadinamųjų banditų kūnus. Buvo ir tokių, kurie iš velionių tyčiodavosi.
Prisimenu ir tai, kad, jei prieidavo arčiau pasižiūrėti kokia nors senolė ar koks nors kitas žmogus ir atpažindavo kūną, tuojau tokį sovietai suimdavo.
Pasibaigus karui, partizanų vardo mes 50 metų negirdėjome, tiesiog vadindavome juos banditais. Tokia buvo naujoji tvarka.
Turgaus dienomis, kai mieste būdavo daugiau žmonių, taip pat guldydavo gatvėje tuos jų kūnus, kad visi matytų.
Vieną gražią dieną, pirmadienį ar ketvirtadienį, vienoje miestelio gatvėje aidėjo orkestrų muzika, plevėsavo sovietinės vėliavos, procesijoje ėjo daug kariškių.
Taip buvo į paskutinę kelionę palydėtas svarbus asmuo, kurio laidotuvės tądien vyko. Mes net nežinojome, kas jis toks, bet, kaip supratome, tai buvo kažkoks itin reikšmingas sovietų kariškis.
Prie iškastos duobės vietinė komjaunimo sekretorė garsiai visiems kalbėjo, rodydama pirštu, kad šis žmogus, tas svarbus kariškis, išgyvenęs visą karą, kovojęs prieš vokiečius, esą turėjo savo galvą padėti dėl šių banditų, kurie tuo metu gulėjo ant gatvės.
Mano klausimas – ar dabar galime dėti gėlių ant tų kariškių kapų, kurie žudė mūsų žmones?
Naujausi komentarai