Lietuvai rengiantis priimti kelis šimtus pabėgėlių, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas pasiūlė uždrausti viešose vietose vilkėti musulmoniškas burkas. Jo teigimu, tai gali kelti grėsmę viešajam saugumui. Lietuvoje visuomenės nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė – vieni pasisako už, kiti yra prieš. Ar reikėtų uždrausti visą moters kūną ir net veidą dengiančių rūbų nešiojimą?

Prieš

Leonidas Donskis, filosofas:

– Aštriausiai dėl to kovota Prancūzijoje. Mes nepatyrėme tų problemų, kurias patyrė Prancūzija. Ten jos buvo susijusios su visu kompleksu problemų, todėl kol kas šis klausimas Lietuvoje skamba gana dirbtinai. Jis akivaizdžiai nusižiūrėtas nuo užsienio žiniasklaidos ir dirbtinai projektuojamas mūsų visuomenei. Kai Prancūzijoje buvo pradėta kalbėti apie burkų draudimą, perdėtai reaguota todėl, kad anksčiau ten nebuvo išspręsta jaunų musulmonų integracijos problema. Kai kilo socialiniai neramumai, buvo panaudota sena prancūzų korta, kuri reikalauja kategoriškai atskirti švietimą bei valstybę nuo tikėjimo. Tada jie nusprendė burkai taikyti tą patį standartą, kokį taikytų Dovydo žvaigždei arba katalikiškam kryžiui. Burka yra moters drabužis. Todėl valstybė įsiveržia į privatų žmogaus gyvenimą. Viena yra, kai oro uoste vykdoma patikra ir saugos tarnybos privalo matyti žmogaus veidą, akis. Visai kita situacija yra gatvėje. Valstybė, drausdama nešioti burkas, kištųsi į privatų žmogaus gyvenimą. Dėl terorizmo baimės buvo supainioti akcentai. Jei jau taip, tai gal tada reikia galvoti apie tų žmonių integraciją, kad jie gerbtų mūsų įstatymus bei visą mūsų gyvenimo kodeksą, bet nepradėkime kabinėtis prie tų žmonių aprangos. Tai yra tas pats, kas katalikui uždrausti nešioti kryžių arba prie žydo kabinėtis dėl to, kad jis užsidėjęs religinę kepuraitę kipą. Mano supratimu, tai yra nesąmonė. Pas mus nėra didesnės musulmonų bendruomenės, kuri šį klausimą aktualizuotų. Imigracija į Lietuvą tikrai vyks, nes šventa vieta tuščia nebūna. Bet aš labai abejoju, ar Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių žmonės rinksis gyventi Lietuvą. Paprastai jų kelionės tikslas yra Šiaurės Europos šalys, Vokietija, ypač Norvegija, Švedija, kurios turi atvirą imigracinę politiką. Manau, kad mes turėsime imigrantų iš tokių šalių, kaip Ukraina, Kaukazo šalys, Baltarusija. Mes turime savo musulmonų – istorinę Lietuvos totorių bendruomenę, bet tai yra kitas atvejis. Jie beveik nesiskiria nuo lietuvių, jie yra labai pasaulietiški musulmonai.

Už

Algirdas Grublys, Klaipėdos miesto tarybos narys:

– Žmonių, kurie laikosi tokių skirtingų nuo mūsų tradicijų, antplūdis visuomenėje kels tam tikrą erzelį ir skatins gyventojų priešinimąsi. Gali pasireikšti netolerantiškų išpuolių, neabejotinai, kils tam tikros įtampos apraiškų. Turime pripažinti, kad mūsų žmonės, išvažiavę į kitas šalis, ne tik dirba, bet ir besąlygiškai perima to krašto gyvenimo taisykles: išmoksta tos valstybės kalbą, važinėja kairiąja kelio puse, visais būdais derinasi prie vietos kultūros. Ir tai yra visiškai natūralu. Todėl, manau, kad imigrantai, kurie atvažiuoja čia, turi prisitaikyti prie mūsų kultūros. Moterims nebūtina visiškai atidengti galvas, bet aklinai užsimuturiavus veidus vaikščioti pas mus nepriimta. Nebūtų gerai visiškai ignoruoti mūsų šalies kultūros ir požiūrio į tokius dalykus. Dirbdamas valstybės saugumo departamente, pats susidūriau su radikalių musulmonų veiklos tyrimais. Ne vienas teroro aktas buvo įvykdytas slepiantis po burkomis. Dabar, kai visas pasaulis kupinas įtampos, žinant, kad mūsų kariai įvairiuose karštuose pasaulio kraštuose palaiko taiką, kiekvienas žmogus, pamatęs moterį su burka, pradės įtarti, ar tai nėra pavojaus šaltinis. Juodas nuo galvos iki kojų žmogus kels ne tik abejonių, bet ir nesaugumo jausmą. Mano įsitikinimu, mes turime turėti tam tikras taisykles, o atvykėliai turi prie jų prisitaikyti. Nesu kategoriškai nusistatęs prieš musulmoniškas tradicijas, tegu jų moterys čia nešioja skareles, ilgus sijonus. Bet žmogaus veidas, jo išraiška aplinkiniams turi būti matoma. Mums tie dalykai yra įgimti, mes turime matyti žmogaus emocijas, jo nusistatymą aplinkinių atžvilgiu. Manau, žmonės, kurie norės apsigyventi Lietuvoje, turi iš anksto žinoti, kad čia yra tokie reikalavimai, ir galės pasirinkti, ar jiems tokia šalis tinka. Jeigu žinos, kad čia nepritaps, galės pasirinkti kitą šalį. Tai būtų galimybė musulmoniško pasaulio žmonėms iš anksto apsispręsti, ar jiems tinka krikščioniškos valstybės taisyklės. Jei atvykėliai gerbs mūsų tradicijas, ir mes gerbsime juos. Todėl būtų gerai iš anksto viską oficialiai sudėlioti ir įteisinti.