Tai būtų tarp bažnyčios vakarinio galo ir klebonijos, nugriaunant akmenų sienutę tarp bažnyčios ir klebonijos. O ant tos sienutės stovinti angelo skulptūra ant beveik trijų metrų pakylos būtų įkomponuota būsimo statinio viduryje, pusapvalėje nišoje.

Mano galva, sumanymas kelia tam tikrų abejonių, pirmiausiai dėl vietos, nes tokį pastatą reiktų statyti ne siaurame bažnyčios šventoriuje, o kur nors greta.

Daug metų iš pietų pusės prie bažnyčios tvoros buvo nemažas laisvas plotas su pievele, dabar ten yra įrengta krepšinio aikštelė. Yra vietos iš šiaurinės pusės nugriaunant buvusio malūno teritorijos baisią betono sieną (teritorijos aptvarą).

O statant šventoriuje, be to, kad bus uždengta ne tik angelo skulptūra, bet ir bažnyčios gale esanti Kristaus mozaika.

Sovietiniais metais per vargus statyta bažnyčia patyrė daug perturbacijų, nes jai vietą sovietiniai klerkai buvo paskyrę tikroje pelkėje, kurią savo lėšomis tikintieji užpylinėjo, o jau prieš pat atidarymą 1962 m. ji buvo atimta iš tikinčiųjų, nugriautas bažnyčios bokštas. Vėliau, po pastato rekonstrukcijos, bažnyčia buvo paversta filharmonija.

1989 m. tas pastatas, papūtus demokratijos vėjams, vėl buvo grąžintas tikintiesiems. Jie vėl ėmėsi už suaukotas lėšas atstatinėti bažnyčią.

Gaila, kad bažnyčios demokratiškumu piktnaudžiauja valkatos, ypač švenčių metu, kurie čia lankosi ne dėl Dievulio pagerbimo, o norėdami pasipinigauti. Kalėdų dieną buvau liudininkas, kaip į bažnyčią suvirto pusgirčių bomžų būrelis, garsiai tarp savęs šnekėjo, girdėjosi keiksmažodžiai, o vienas žinomas senamiesčio „herojus“ įsigudrino net pliką užpakalį demonstruoti.

Kalbant apie numatomą statyti bendruomenės pastatą, siūlyčiau jį statyti buvusio malūno teritorijos pietiniame pakraštyje.

Tos teritorijos savininkas neturėtų dėl mažo plotelio teritorijos protestuoti, nes ta jo teritorija labai mažai sumažėtų.