„Kuo grindi šį teiginį?“ – paklausite. Atsakysiu: „Ogi švenčių, kurių didžioji dalis kalendoriuje yra dar ir raudonos ir nedarbo dienos, skaičiumi.“

Viskas prasideda dar gruodį, kai lietuviai, didieji katalikai, mini Jėzaus Kristaus gimtadienį ir, skaitydami šarlatanų prognozes kitiems metams bei gąsdindami fejerverkais, palydi praeinančius metus.

Po to ateina pirmasis naujų metų mėnuo, kai minima Sausio 13-oji (tiksliau – kruvini įvykiai prie televizijos bokšto Vilniuje). Tai nėra šventė, labiau minėjimas ir gedulas, tačiau tą dieną visi pradeda prisiminti, ką tądien veikė, net ir tie, kurie visą gyvenimą dirbo partiniais sekretoriais, o vėliau 30 metų keikė nepriklausomą Lietuvą (ypač po 2004-ųjų).

Tada ateina vasaris. Iš pradžių jaunimas apsiklijuoja širdelėmis, o vyresnieji paburba, kad taip išduodamos „tautinės vertybės“. Jie užmiršta, kad vasario 14-oji yra krikščionių kankinio šventojo diena, o tai reiškia, kad šiai šventei neturi būti taikomi nacionaliniai rėmai (kaip, beje, ir Šv. Patriko dienai), jeigu save laikote katalikais.

Ši diena nėra raudonai pažymėta kalendoriuje, tačiau jos metu visada tvyro šventinės nuotaikos, o galiausiai po 48 val. daugelis lietuvių gauna pirmą rimtą progą per metus neiti į darbą, mat imame minėti pirmąją Nepriklausomybės dieną – Vasario 16-ąją.

Praėjus kelioms savaitėms, Lietuvos žmonės gauna dar vieną galimybę pailsėti, mat jų laukia antroji nacionalinė šventė – Kovo 11 d. Problemėlė tėra tik tai, kad šioji, skirtingai nei Vasario 16 d., yra susijusi su santvarkos, kurioje „viskas buvo geriau nei dabar“ (SSRS), griūtimi bei kai kurių prieštaringai vertinamų veikėjų iškilimu.

Vėliau (tą patį kovą, balandį arba kartais net gegužę) pasaulio krikščionys, įskaitant ir lietuvius, mini Velykas – Jėzaus Kristaus Teismą, Nukryžiavimą ir Prisikėlimą.

Jeigu metų pradžioje minimos dienos ir šventės dar turi pateisinamą religinį bei politinį pagrindą, tai nuo gegužės iki Kalėdų vyksta tai, ką galima pavadinti absoliučiu veltėdžių marazmu.

Nors Lietuvoje jau 30 metų nebėra sovietinės santvarkos, paskutinį pavasario mėnesį mes pradedame marksistinės šventės minėjimu, o kai kurie po to dar pašlovina ir pergalę „Didžiajame tėvynės kare“.

Po to ateina birželis, ir mes švenčiame vadinamąsias Jonines, arba vasaros saulėgrįžą. Tai yra absoliučiai pagoniška šventė, atėjusi dar iš tų laikų, kai žmonės buvo labai priklausomi nuo gamtos malonės ir derliaus. Tais laikais būdavo svarbu paminėti dienas, kai saulė „čiučiut pastovi vietoje“ ir nuo tada dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti. Tačiau leiskite paklausti, kodėl tai reikia „švęsti“ dabar ir dar nacionaliniu lygiu, atimant iš savęs papildomą galimybę užsidirbti?

Po to ateina liepa, ir lietuviai švenčia pirmojo savo monarcho karūnavimą. Įdomiausia, kad jie švenčia monarchizmo steigimą, pasitelkę respublikos atributus, t. y. mojuodami LT Respublikos trispalve ir giedodami himną. Respublika ir monarchizmas – visiškai skirtingos santvarkos ir jų atributika skiriasi taip, kaip SSRS ir Didžiosios Britanijos himnai.

Jūs, aišku, atkirsite, kad Mindės karūnavimas yra dar ir lietuviškojo valstybingumo gimimas, bet faktas yra tas, kad niekas nežino, kaip ta Mindaugo Lietuva atrodė. Yra didelė tikimybė, kad tai tebuvo viena pilis ir dvi trobos kažkur netoli dabartinių Medininkų.

Taip pat niekas nežino, ar Mindė save iš tikrųjų laikė lietuviu ir kalbėjo lietuviškai. Gal lotyniškai, rusiškai ar, neduok Dieve, angliškai? O gal jis buvo žydas? Šito nežinome, tačiau faktas tas, kad tų laikų politiniams veikėjams labiausiai rūpėjo valdžia ir pinigai (kaip ir dabar), o tikėjimo bei karūnos iš Romos popiežiaus ar Bizantijos patriarchų priėmimas buvo vienas būdų tą gauti.

Po liepos ateina rugpjūtis ir rugsėjis. Rugpjūtį mes vėl gauname progą nedirbti, mat Jėzaus Motina įžengė į dangų, o rugsėjį visiems tinginiams atsiveria galimybė pašlovinti švietimo sistemos klerkus.

Tada – spalis, bene vienintelis mėnuo, kai nėra ko minėti, tačiau jau lapkritį lietuviai kalendoriuje gauna net dvi raudonas dienas, per kurias gali atlikti pareigą mirusiesiems. Vestuvės, krikštynos, laidotuvės ir kapų lankymas yra kiekvieno žmogaus privatūs reikalai ir daryti iš to nacionalinių nedarbo dienų nėra jokios prasmės, bet politikams svarbu įsiteikti masėms.

Akivaizdu, kad Lietuvoje vis tiek yra pernelyg mažai švenčių, todėl norėčiau pateikti pasiūlymą. Spalį gimė vienas itin svarbus asmuo, tad kodėl gi jo gimtadienio (spalio 18 d.) kalendoriuje nenuspalvinti raudonai ir nepaskelbti nedarbo diena? Kalbu apie Vytautą Landsbergį.

Taip. Jis nėra dalies lietuvių mylimas, tačiau kodėl gi jo gimtadienio negalima išnaudoti kaip preteksto dar vienai nedarbo dienai?