Perskaičiau "Karštame telefone", kaip kažkoks žmogus aiškina, jog įvykius Ukrainoje sukėlė JAV.

Tai nesąmonė. Riaušes toje šalyje sukėlė Europos Sąjunga su pasipūtusiais Lietuvos politikos veikėjais priešakyje. Kai mūsų šalis pirmininkavo Europos Tarybai, tik ir girdėjosi: "Ukraina privalo pasirašyti sutartį su ES", "Kijevas turi pakeisti savo politinę kryptį", "Ukrainai ne pakeliui su Rusija", "V.Janukovyčiaus laukia tik vienas kelias".

Kiek žodžių prišnekėta, kiek lozungų prišūkauta. Visas šis tiesioginis kišimasis į tos šalies vidaus reikalus pagaliau išprovokavo tai, ką taip troško pamatyti nuo didelių algų nutukę musų popieriniai patriotai.

Kai kurie veikėjai netgi siūlė važiuoti Lietuvos jaunimui į suirutės apimtą kaimyninę šalį pamojuoti trispalvėmis. Įdomu, kaip būtų reagavę konservatoriai, jei iš Ukrainos ir Rusijos su vėliavomis būtų atvažiavusi jaunuomenė, kai 2009 metais sausio 16-ąją buvo daužomi Seimo langai? Turbūt žviegimas būtų skambėjęs net Amerikoje.

Juk tą sausio 16-ąją susirinkusiuosius specialiosios pajėgos apšaudė guminėmis kulkomis ir apmėtė ašarinėmis granatomis. Tada prie Seimo susirinkusių nuskurdintų žmonių kažkodėl niekas iš valdžios nevadino patriotais, o tąkart vykusio mitingo dalyviai buvo vadinami chuliganais ir riaušininkais. Buvo sulaikytas net 151 žmogus, jie vėliau susilaukė ir teismų nuosprendžio.

Tačiau dabar saviškes riaušes pamiršome. Patriotais ir demokratijos šaukliais apsimetę baltarankiai politikos veikėjai, prisidengę ES vardu, sukėlė tokias pat riaušes Kijeve.

Viskas baigėsi tuo, kad Ukrainoje žuvo žmonės, prasidėjo suirutė, piliečiai nustojo dirbti, o pradėjo muštis ir mitinguoti, ėmė siautėti vandalų gaujos, šalis gavo neigiamą skolinimosi reitingą ir vėl dešimtmečiams buvo sustabdytas jos ekonominis vystymasis.

Protestuotojai pasirodė esą labiau chuliganai nei patriotai, susiskaldė į grupes, daužė pastatų langus, vartė mašinas, degino padangas, užiminėjo valstybinius pastatus ir juos niokojo.

Susidarė įspūdis, kad tai gali būti išvis net ne patriotai, o kriminaliniai nusikaltėliai, kuriems rūpi ne darbas ir šalies gerovė, o galimybė plėšti ir reikšti savo agresiją.

Gal to siekė ES ir mūsų pasipūtėliai politikieriai, kurie kelia gėdą jau ne tik Europoje, bet ir Azijoje?

O tas purvo pylimas ant V.Janukovyčiaus ir Regionų partijos? Kodėl per mūsų televiziją nerodomi reportažai iš V.Janukovyčių remiančių mitingų, kurie taip pat vyksta? Juk ne jo šalininkai mėtė molotovo kokteilius į milicininkus, ne Regionų partijos atstovai šaudė fejerverkus pareigūnams į galvas.

Gal pagaliau teikimės prisiminti, kad V.Janukovyčius teisėtai išrinktas tos šalies prezidentas ir už jį ukrainiečiai balsavo būtent todėl, kad norėjo artimesnių ryšių su Rusija, o ne su Europa. Jei būtų norėję suartėjimo su ES, juk būtų išsirinkę J.Tymošenko. Visiškai nesunku suvokti, kad didžiosios kaimynės šalininkų ten daugiau, todėl ir politika vyrauja prorusiška.

Taigi ta sąsaja su Rusija, o ne su ES yra teisėta Ukrainos piliečių daugumos valia, kurią reikia gerbti, o ne šitaip primityviai provokuoti, tarsi laukiniams rodant kaulą.

Manau, dėl riaušių Ukrainoje kai kurie mūsų politikai privalėtų (jei dar sąžinės visai neprarado) viešai prisiimti atsakomybę, o ne išsirašę brangiai biudžetui kainuojančias komandiruotes važinėti į tą šalį ir dar labiau kiršinti supjudytus ir apgautus žmones.

Ukrainos reikalai yra jos pačios ir niekieno daugiau. Niekas neturi kištis į suverenios valstybės reikalus. Lietuva – taip pat.

Juk mūsiškiai patys nenorėtų, kad Lietuvos politikus kas nors iš užsienio imtų teisti už tai, kad amoraliai sau algas pasididino, o tautai – ne. Kad ignoravo ir ignoruoja referendume išreikštą tautos valią, jog atominė elektrinė nereikalinga. Kad pusdykiai pardavė "Mažeikių naftą" ir liko dar skolingi. Kad ekonominę krizę pasitikome nepasiruošę ir dėl to nukentėjo šimtai tūkstančių paprastų gyventojų, o dalis jų net nusižudė.

Čia mūsų reikalai, ir niekas, išskyrus mus, šalies piliečius, neturi teisės į juos kištis, juo labiau provokuoti ir diktuoti, su kuo ar kur mums eiti.

Jei mes patys sprendžiame savo likimą, tai ir kiti turėtų teisę daryti tą patį. Išimčių čia negali būti nei kalbant apie demokratiją, nei apie piliečių teises. Joks demokratijos šūkis nėra vertas net ir vienos gyvybės. Pagalvokime, ar norėtume patys ją, vienintelę, paaukoti dėl kažkokių neaiškių tikslų.