Būtent taip vasario 19 d. "Klaipėdoje" ponas Limantas Gražys savo straipsnyje "Sukilo referendumo priešai" pavadino visus, nesutinkančius su ruošiamo referendumo teiginiais.

Kadangi dėl tokios iniciatyvos nepasirašiau ir žadu balsuoti "prieš" (jei iš viso balsuosiu), tai p. L.Gražio ir agresyviųjų referendumo organizatorių neklystančia nuomone būsiu pasmerktas kaip gėdingas tautos, taip pat ir Lietuvos priešas.

Tik kažkaip nenorėčiau su tuo sutikti, nors "liaudies priešas" prieš kelis dešimtmečius jau buvau ir keletą metų ariau ten, kur, matyt, rėksmingieji "tautos gelbėtojai" norėtų matyti visus kitaip manančiuosius.

Nežinia kieno finansuojami referendumo organizatoriai savo trimitavimu apie "išparduosimą Lietuvą", savo rėksminga retorika (užtenka pasiklausyti vien p. P.Šliužo!) susuko galvas ne vienam, kurie tik dabar pradeda susivokti, ką reikštų Lietuvai referendumo pagrindinio teiginio dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo įgyvendinimas.

Ponai Lietuvos ir lietuvybės "gelbėtojai", nesugebėję iki šiol savo ideologija patraukti bent tiek rinkėjų, kad pralįstų į Seimą arba į rimtesnius valdžios organus, dabar bando ten patekti ant Lietuvos žemės ar net valstybės gelbėtojų arkliuko. Ir jiems kol kas pasisekė, nes užkabino "pirmosios kartos nuo žagrės" ir daugelio pensininkų jautriausią stygą – "šventąją" Lietuvos žemelę, kurią tuoj praris sulėkę viso pasaulio piniguočiai...

Dar nuo Gedimino ar Vytauto laikų Lietuvoje turėjo savo žemės totoriai, vokiečiai, lenkai ir net prancūzai, valdę, pavyzdžiui, pažangų anais laikais Platelių dvarą. Ir niekas nebijojo, kad dėl to neliks Lietuvos.

Labai abejotina, kad panaikinus draudimą įsigyti žemės užsieniečiams, šie puls prie jos lyg varnai prie maitos. Juo labiau kad jau ir Vyriausybė susiprato įvesti tam tikrus saugiklius žemę perkantiesiems. Ir jeigu vokiečiai ar olandai įsigys Lietuvoje vieną kitą ūkį ir pademonstruos, kaip reikia jame tvarkytis, tai tik bus geras pavyzdys mūsų ūkininkams.

Gal ir kiečiais, piktžolėmis apaugusių plotų sumažės, o juos dirbantis užsienietis tvarkingai mokės mokesčius ne savo šaliai, o Lietuvos valstybei. Gal tai bent truputį sumažins ir nedarbą kaime. Tiesa, ir dabar ne vienas ūkininkas skundžiasi, kad sunku susirasti darbininkų, nors ir siūlant gerą atlyginimą, nes daugelis bevelija geriau gyventi iš pašalpos, nors ir vis tiek keikdami valdžią, kad ta išmoka maža. Bet "buožei vergauti" ne vienam mėlynanosiui neleidžia savigarba.

Ponas ar draugas (nes ponu savęs nemėgsta vadinti) P.Šliužas prasitarė, kad ir su Europos Sąjunga mums ne pakeliui. Ir nereikia mums jų milijardų, nes jų moralė supuvusi, jie tik ir žiūri, kaip tą darbštųjį dorąjį lietuvį išnaudoti.

Tik kažkodėl tų dorųjų lietuvių Norvegijos kalėjimuose kur kas daugiau negu pačių norvegų.

Tad spjaukime į tuos "supuvusius" Vakarus, į jų milijardus, kurių jie vis tiek duoda per mažai. Ir, kaip ragino XX amžiaus inteligentai, "paimkim arklą, knygą, lyrą" ir gyvenkime rūpintojėlių ir rūtų darželių Lietuvoje su savo "dvasinėmis" vertybėmis. Ir šiukštu, neleiskime bjauroti mūsų gražiosios tėvynės veido, ieškant joje kokių nors iškasenų.

Mums nepritinka, kaip kokiems, pvz., vokiečiams, raustis žemėje ieškant geležies, naftos ar kitokių turtų. Mūsų turtas – rugių, linelių laukai, paskui žagrę linguojantis artojas ir gražiausias pasaulyje kraštovaizdis.

O gal glauskimės prie "dvasingųjų" Rytų? Juk iš ten kažkada mums buvo parnešta saulė.