Etikos pamokėlė chamams: kasdienių santykių higiena

"Labas, turbūt pažinai, su kuo kalbi? Taip, taip, čia – Rima iš Biržų. Žinai, mes čia su šeima atvykome, taip, visi, su trimis vaikais, netyčia užsukome į Klaipėdą, gal galėtume pas tave pabūti kelias dienas? Žinai, juk savaitgalis artinasi, žada gerą orą. Kur esame šiuo metu? Nagi prie tavo buto durų. Matai, koks siurprizas. Na, arbatos turbūt atrasi, gal dar kokį sumuštinį sutepsi, mažieji visą dieną nevalgė. O šiaip mes daug vietos neužimsime ir labai netrukdysime. Tau rytoj į darbą? Na, nieko tokio, mes tavęs palauksime."

Turbūt pažįstama situacija neretam klaipėdiečiui. Taip buvo nuo senų laikų, dar tada, kai neegzistavo mobilieji telefonai ir visa kita. Moderniosios technologijos pasaulį tik suglaudino. Tačiau suvokimo ir gerų manierų daugeliui tai nepridėjo.

Šitokios rimos, danos ir petrutės, tarp jų gali pasitaikyti ir astų, daivų ar ievų, nepavaldžios laikui bei geroms manieroms, tokios užaugo ir jų dukros ar anūkės.

Ir veltui sovietinis psichologas M.Chodakovas dar 1976 m. lietuviškai leistoje knygelėje ("Kaip nereikia elgtis") bandė tarybinius žmones mokyti gero elgesio. Knygelė buvo šmaikščiai iliustruota ir šiaip patraukli (bent jau vaikams), be to, tiražas, kaip įprasta anais laikais, – daugiatūkstantinis. Jas tikrai buvo galima rasti kone visuose sovietinių žmonių namuose. Vis dėlto šiandien akivaizdu, jog tai, kaip nereikia elgtis, yra pamiršta, kaip ir daugelis kitų geresniųjų ano meto patirčių.

Laukinio kapitalizmo, kurio liudininkais ir dalyviais esame jau trečią dešimtmetį, sąlygomis chamizmas anaiptol nesunyko, kaip daugelis tikėjosi, bet netgi suvešėjo. Tačiau, tenka pripažinti, naujomis formomis. Jis tapo rafinuotesnis, labiau užgaulus, skaudžiau kertantis, neretai – netgi nusikalstamas.

Sovietmečiu kažkodėl sunkia liga sergančiam žmogui medikai diagnozės paprastai neatskleisdavo, gal todėl, jog manė, kad liaudis tamsi ir taip nieko nesupras, o gal, kaip pasakytų tarybinę sistemą šlovinantys piliečiai, buvo gilūs humanistai ir saugojo nelaimėlį nuo nepakeliamų dvasinių kančių vienumoje su savo nelaime.

Tai štai, šiandien situacija maždaug tokia. Provincijoje dirbantis gydytojas, įtariantis, kad jo pacientui kažkas "negerai", siunčia jį konsultuotis į sostinę.

Tas nuvažiuoja, parodo savo tyrimų popierius ir pokalbis su tūlu medicinos "prof. habil. dr." atrodo maždaug taip: "Tai ką darysime? Pjausime ar švitinsime? Ko toks nustebęs? Ką, nežinojai, kad tau vėžys?" Arba dar: "Ponia, juk suprantate, kad jūsų navikas sparčiai vystosi. Jums operacijai reikia stotis į gyvą eilę, daugiau niekuo padėti negaliu." Ir užtrenkia duris. "Į kokią eilę, kur – į kapines ar Kalvarijų turgų?" – tvinkčioja smilkiniuose vos 36-erių sulaukusiai moteriai, kurią pribaigė to žmogaus chamizmas, nors iš mediko ji tikėjosi pagalbos ar bent jau patarimo.

Vis dėlto reikia pripažinti, jog viešajame sektoriuje situacija, kalbant apie geras manieras, pamažu gerėja. Mažesnėse parduotuvėse, kur pardavėjos ir kasininkės beveik pažįstamos iš veido, pasilabinimas ar šypsena jau kasdienybė.

Sakote, joms taip liepia savininkai ir kas gero iš tų nenuoširdžių "laba diena" ar "gražaus vakaro"? Ogi viskas labai gerai. Ilgainiui formalus priverstinis mandagumas įgis įprastos būsenos formą ir netgi taps neatsiejamu atributu. Ir tai jau primins civilizuotą pasaulį, o ne tą laukinių kraštą, kur ant tiltelio susitikę du ožiai vienas kitą aploja, apspjaudo ir apkandžioja, nesusitardami, kuris kurį turi praleisti pirmą.

Bet tai – smulkmena, aptarnavimo kultūra auga. Kad ir kokių pavyzdžių bekaišiotume, jie jau nėra toks masinis reiškinys, kaip buvo sovietmečiu, kai atėjęs į parduotuvę (jau nekalbant apie kitas svarbias ano meto įstaigas) turėjai jaustis kaltas, kad staiga namie pritrūko duonos.

Tačiau šiandien išryškėjo kitkas. Beveik visas sutramdytas chamizmas išsiliejo į virtualią erdvę. Ir ko gi čia tik nepamatysi. Vienas portalas sumanė apsivalyti nuo šio blogio, tad anoniminių komentarų nebeskelbia. Suprantama, pačių komentarų skaičius po straipsniais katastrofiškai sumažėjo. Ir kas gi norės apsiskelbti, apipildamas viešai kitą žmogų mėšlu nuo galvos iki kojų?

Visgi daugumoje internetinių puslapių, tarp jų ir kl.lt, toleruojama anoniminė nuomonė, tačiau tik iki tol, kol tai neperžengia Baudžiamojo kodekso ribų. O tokių komentatorių ekvilibristų, laviruojančių ant rizikingo lyno, – gyvas velnias.

Reikia pasakyti, kad kai kurie žinomi Klaipėdos žmonės, neapsikentę užgauliojimų, teismuose davė atkirtį virtualiems chamams, ir tie staiga tapo vieši, kažkaip sumenko, susitraukė, susigėdo ir pritilo.

Tačiau ne visi, šitie turėtų žinoti, kad jų anonimiškumas vis dėlto yra labai silpnas, jų IP adresas yra žinomas, išsiaiškinti, kam jis priklauso, ne taip jau sudėtinga.

Tad pamąstykite prieš drabstydami savo tupyklos turinį, ar paskui neteks bjauriai raudonuoti, jau nekalbant apie tai, jog galite netekti savo kenkimo įrankių ir rankioti sulamdytus eurus, kad padengtumėte bylinėjimosi išlaidas.

Ir pabaigai, kai kuriems kvazi (paaiškinsime, lot. quasi – beveik, tartum, pirmoji sudurtinio žodžio dalis, reiškianti tariamas, netikras) istorijos specialistams, interneto komentarų ekspertams norėtųsi priminti, kad jau daugiau nei 70 metų mes gyvename ne Trečiajame reiche ir net ne Rytų Prūsijos Karalystėje, taigi, kaip gražiai beskambėtų žodis Karaliaučius ar kaip didingai besijaustume tardami "Kionigsbergas", šiandien tai yra viso labo Kaliningradas.

Tai yra faktas, ir nieko čia nepadarysi.

Tas pats galioja ir Danės upei. Tad kiek komentaruose besmirdėtų visokie vietiniais pasirašantys dvasios bėdžiai, šiandien per Klaipėdą (ne Mėmelį) tekančios upės pavadinimas yra ne Dangė (nors ir mums jis yra gražesnis), o Danė.

Ir tie virtualūs mickai (palengvinsime, kad nevargtumėte, sinonimų žodynas šiuo žodžiu įvardija kiaules), kurie kaskart kriuksi ir tai daro labai niršiai bei užgauliai vos pamatę, kad dienraštyje parašyta ne taip, kaip jie norėtų, težino, kad visi piliečiai ir laikraštis sykiu su jais privalo laikytis nustatytų kalbos normų bei oficialiai pripažintų vietovardžių pavadinimų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tai jau taip

Tai jau taip portretas
Komentuojančius chamus galima užraukt, bet užrauk tu chamus, kurie yr žurnalistai...

jo

jo portretas
Ale tulzes privaryta straipsny..

Marius

Marius portretas
Sveiki. Geras straipsnis. Kaip pirštu į akį. Gal bent dalelė žmonių susipras, kad pasaulyje yra ne tik jie, bet ir kiti. Geros dienos visiems.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Anoniminiai laiškai neįbaugins
    Anoniminiai laiškai neįbaugins

    Vos tik laikraštis išspausdino mano pastebėjimus „Liko gumbuoti stagarai“ („Klaipėda“, 2024 03 19), tuoj prasidėjo reakcija. Kai kas puolė piktintis „Karšto telefono“ skiltyje, kai kas šaipyti...

    2
  • Šviesoforizacija mieste dar nesibaigė
    Šviesoforizacija mieste dar nesibaigė

    Nors buvo sakoma, kad Klaipėdoje vadinamoji šviesoforizacija baigsis, tačiau, manau, uostamiesčio vairuotojai jau pastebėjo, jog šis ydingas procesas vis tiek nesibaigia. ...

  • Per laidotuves – fejerverkai
    Per laidotuves – fejerverkai

    Šių metų kovo 8 d. Lietuvos žiniasklaidoje buvo skelbiama žinia, kad Klaipėdoje, Žvejybos uosto rajone, sudeginta 12 nacionalinių vėliavų, kurios iš anksto buvo iškabintos Kovo 11 d. proga. ...

  • Marazmatikų parlamentarizmas veikia
    Marazmatikų parlamentarizmas veikia

    Rusijos Dūma pagrasino Vokietijai dėl „Taurus“ sparnuotųjų raketų tiekimo Ukrainai. Esą įvykiai gali lemti Vokietijos įsitraukimą į karą, todėl Bundestagas turi tam pasipriešinti, sakoma paskelbtame Dūmos kreipimesi. Vokietija 1...

  • Liko gumbuoti stagarai
    Liko gumbuoti stagarai

    Pagaliau K. Donelaičio skveras buvo apvalytas nuo tų supuvusių medžių, kurie kėsinosi į žmonių gyvybes. Iš Liepų gatvės pusės dabar matyti ir pats nemirtingas klasikas. Vasarą jo nebeužgoš šakos ir lapai, ir visas tas vaizdas...

    5
  • Kriminalinės mobilizacijos „paniatkės“
    Kriminalinės mobilizacijos „paniatkės“

    Kažin ar pasaulyje yra dar viena civilizuota valstybė, kur žudikai, prievartautojai, plėšikai, kyšininkai nebaudžiami? ...

  • Kaip Auksūdžio kaimas tapo aukso vertės
    Kaip Auksūdžio kaimas tapo aukso vertės

    Mažytis Vakarų Lietuvos Auksūdžio kaimas Darbėnų seniūnijoje bene labiausiai išgarsino naujausias atsinaujinančios energetikos elektrolizės technologijas, kurios naudojamos metanoliui ir vandeniliui gaminti. ...

    12
  • Reikia sunkiųjų darbų kalėjimo
    Reikia sunkiųjų darbų kalėjimo

    Priviso pas mus visokių valkatų, niekur nedirbančių išlaikytinių, girtuoklių, beviltiškų alkoholikų, kurie vagia iš parduotuvių, miega krūmuose ar gatvėje ant suolų ir visiškai nesirūpina nei savo artimaisiais, nei paty...

    2
  • Niūrus 1944-ųjų ruduo
    Niūrus 1944-ųjų ruduo

    Keletą dienų kaime buvo ramu, tik girdėjosi tolimi pabūklų garsai. Pirmą rusą pamatėme po kelių dienų. Ant arklio į kiemą įjojęs kariškis pasisukiojo, pasidairė ir išjojo. ...

    2
  • Niūrus 1944-ųjų ruduo
    Niūrus 1944-ųjų ruduo

    1944-ųjų spalio pradžioje, frontui pajudėjus ties Žemaitijos riba, prasidėjo masinė Klaipėdos krašto gyventojų evakuacija. ...

    1
Daugiau straipsnių