Išgelbėkime nuo „gelbėtojų“ Klaipėdos ligoninę

Laikui bėgant, deja, amžius – ne jaunyn, todėl vis labiau imi domėtis sveikatos reikalais. Noriu, kad Klaipėda turėtų stiprią, gerai aprūpintą ir su profesionaliais medikais veikiančią ligoninę. Kad reikalui esant žmogus būtų tinkamai pagydytas, jam suteikta reikalinga pagalba.

Norint, kad taip būtų, reikalingas savo darbą išmanantis vadovas, kuriuo pasitikėtų medikų bendruomenė ir miesto žmonės. Uostamiestyje naujai sujungta įstaiga tikrai didelė, ne koks nors kioskas, joje dirba tūkstančiai žmonių, todėl labai svarbu, kaip jai bus vadovaujama.

Kaip tik šiuo metu vyksta konkursas į ligoninės vadovo pareigas. Viešai paskelbta, kad net 10 pretendentų pareiškė norą užimti šias garbingas ir atsakingas pareigas.

Paaiškėjus kandidatų sąrašui, pradėjau domėtis, kas tai per žmonės, ką jie yra nuveikę anksčiau.

Biblijoje yra sakoma, kad belskis į duris ir tau bus atidaryta. Panašu, kad kai kurie kandidatai į ligoninės direktoriaus kėdę bando patekti ne pro duris, bet pro langą. Štai vienas dalyvių yra A. Šimaitis, žmogus su labai spalvinga praeitimi.

Lietuvos gydytojų sąjunga savo rašte dar prieš gerą dešimtmetį įspėjo, esą šis žmogus yra savotiškas Ostapas Benderis, kuris tuo metu atvykęs iš užsienio valdžios institucijoms žadėjo Lietuvos sveikatos apsaugą paversti rojumi kiekvienam. Taip pat žadėjo Lietuvos medikų organizacijai praverti langus į pasaulį. Ir visaip kitaip norėjo pamokyti vietinius „tamsuolius“ visokių iš už jūrų atvežtų naujovių.

Tokio „gelbėtojo“ debiutas Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje baigėsi jo „kukliu“ reikalavimu būti įdarbintam Klaipėdos jūrininkų ligoninėje bei mokėti jam prezidentinę 16 tūkst. litų algą.

Tokiam „didmeistrio“ ėjimui nepavykus, jo pėdos mūsų kraštuose labai greitai ataušo.

A. Šimaitis, kaip ir dera geram „didmeistriui“, Lietuvoje pasirodo vis su nauju projektu, bandydamas suorganizuoti vis naują smegenų plovimo seansą. O patyręs fiasko, jis kažkur svetur išgaruoja. Epizodiškai dirbęs Santariškėse, po to Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, toliau jis laimės ieškojo Australijoje, Jungtinėje Karalystėje. Kaip rodo faktai, ir svetur sėkmė neaplankė, Jungtinės Karalystės lietuvių gydytojų ir odontologų asociacija atsiribojo nuo A. Šimaičio siūlomų projektų Lietuvoje.

Tą patį padarė ir tuometinis Užsienio reikalų ministras V. Ušackas bei Sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas.

Ir štai feniksas prisikėlė naujam projektui – nori vadovauti Klaipėdos ligoninei ir turi jai paruošęs „gelbėjimo“ planą.

Ir kodėl visi šiais laikais nori nustebinti kažkokiais mistiniais projektais? Vieni konkurse dalyvauja su „skaidrinimo“ projektu, kiti – „mėlynojo proveržio“, treti – „žaliosios bangos“ ir t. t.

Jeigu jau taip, pamąsčiau, kad irgi galiu dalyvauti ligoninės vadovo konkurse. Turiu muzikinį išsilavinimą, o ligoninė neturi savo choro ir orkestro. Galėčiau dalyvauti su „ligoninės choro ir orkestro sukūrimo“ projektu. Juk, sprendžiant iš kai kurių konkurso dalyvių kompetencijos, žinios ir patirtis medicinoje ne tiek ir svarbios.

Pažįstu daug puikių Klaipėdos gydytojų. Jie tikri savo sričių profesionalai ir norisi, kad jie toliau savo darbais džiugintų klaipėdiečius.

Klaipėdos medikų bendruomenė tikrai nenusipelnė, kad jai vadovautų neaiškios kilmės ateiviai ar įvairūs eksperimentatoriai.

O gal mūsų patyrę gydytojai, matydami, kokios personalijos išsirikiavo prie ligoninės vadovo kabineto durų, net ir vengia dalyvauti konkurse, bijodami prarasti savo reputaciją?

Klaipėdos ligoninei reikia išmintingo, patyrusio ir gydytojų bendruomenėje bei miestiečių tarpe autoritetą turinčio vadovo. Todėl turime būti drąsūs ir daiktus vadinti tikraisiais vardais, tiesiai šviesiai kalbėti apie naujuosius „gelbėtojus“, jų praeities „žygdarbius“ bei apsisaugoti nuo šių dienų ostapų benderių ar frankų krukų. Nes to nepadarius, klaidos kaina gali būti labai didelė – rizikuotume savo ir savo artimųjų brangiausiu turtu – sveikata.