Tik labai jau matyti vienas dalykas, kuris kelia klausimų. Ar ne per daug visų tų amžino poilsio vietose papuošimų, tų lelijų, vazų, žvakių ir žvakidžių? Gal visas tas mirusiųjų pagerbimas ir paminėjimas galėtų būti kuklesnis.

Dabar gi teko matyti, kaip pagyvenusios moterys, matyt, pensininkės, iš paskutinių pinigų perka dideles, kaip vazonai, žvakes, tiksliau – nekuklią daugybę jų ir viską neša ant kapų.

Atėjusios su krepšiais į Lėbartus niekaip negali atgauti kvapo, nes tempė svorį iš namų į autobusą, o paskui – iš autobuso į Lėbartus.

Kam tiek daug reikia visko čia nešti? Juk užtektų vienos vienintelės nedidelės žvakelės, vieno gėlės žiedo, ir šventas artimųjų atminimas būtų pagerbtas.

Nebūtina juk visą kapą nukloti gvazdikais ir žvakėmis, kaip nebūtina ir stovėti prie kapo visą naktį. Juk viskam turi būti saikas. Mirusiajam yra jau tas pats, kiek tu žvakių uždegsi virš jo, jis tos šviesos nebemato.

Todėl gal geriau reikėtų pasirūpinti dar gyvais artimaisiais, o ir sau pačiam arba sau pačiai skirti daugiau dėmesio, pagaliau – ir daugiau lėšų. Nes gyvenimas tai vienas. Kas iš to, kad norėdami pasirodyti prieš kapinių kaimynus ant kapo tempsime kibirus gyvų gėlių? Įspūdžio reikia juk tik gyviesiems, ne tiems, kurių jau nebėra su mumis sykiu.

Geriau būtų namie prisiminti mūsų išėjusiuosius, ramiai pavartyti šeimos albumus su jų nuotraukomis, jei turite, pažiūrėti vaizdo filmus su jau iškeliavusių žmonių veidais, įsiklausyti į tai, ką jie sako.

Tai tikrai bus geriau, nei uždegti 10 po 4 eurus kainuojančių žvakių ant jų kapų. Tikrai užtektų tik vienos ar dviejų.

Nereikia ir vaikytis paminklų madų, nes kartais jos diktuoja nelabai racionalius dalykus. Pavyzdžiui, statyti ant kapo tris tonas sveriančius paminklus. Kam visa tai? Pakanka juk nedidelio kryžiaus, statulėlės arba lentelės, jei žmogus buvo netikintis.

Nereikia ir kapų paversti daržais, kur auginamos vos ne daržovės. Arba parodomaisiais gėlynais. Čia juk ne I.Mičiurino būrelio ekspozicijų vieta. Tai tiesiog artimo ir brangaus žmogaus palaidojimo vieta, kur dėmesio centre turėtų būti jis pats, o ne oranžerija.

Taigi viską reikia daryti su saiku. Tada nebereikės vargti patiems ir varginti kitų. Kad ir ką darytume, mirusiųjų jau niekas niekada neprikels. Todėl svarbiausias yra jų atminimo puoselėjimas, o ne grožio ir madų lenktynės kapinėse.