Kartais išvis net galvoji, kodėl tie lietuviai tokie pasidarė? Nepakantūs, pikti, pagiežingi ir amžinai nelaimingi. Viskas, ką padaro kiti, sukelia tik pašaipas, kritiką, nors patys gyvenime nėra nieko išskirtinio nuveikę.

Jeigu mokate geriau už kitus rengti šventes, organizuoti renginius, sugalvoti atrakcijas ar instaliacijas, tai pasiūlykite, patys pasistenkite realizuoti savo idėjas. Tačiau jeigu jų neturite, kodėl tada pagiežingai dergiate kitus? Gal dėl to, kad jūs patys esate nieko verti niurgzliai, kuriems amžinai viskas blogai?

O aš drįsčiau pasakyti, kad mūsų Klaipėdos eglutė yra pati originaliausia Lietuvoje. Apie ją dabar visi kalba. Visi nori ją pamatyti. Kad ir kritikos tikslais, bet vis tiek nori. O tai ir yra svarbiausia.

Kodėl Kalėdų eglė turi būti tik labai aukšta, iškilusi virš namų stogų ir kasmet vis vienodai spindinti tais pačiais žaisliukais ir girliandomis? Juk ji gali būti kitokia!

Labai gera idėja atgabenti į Teatro aikštę būtent gyvą, o ne mirusią eglę, į kurią būtų gaila žiūrėti.

Svarbu ir tai, kad Klaipėdos eglutė yra nenukirsta, o gyva. Ji kada nors užaugs ir dar ne vienerius metus džiugins žmonių širdis. Skirtingai nuo tų, kurias nukirto ir įprastai pastatė miestų aikštėse, privačių namų kiemuose ar butuose.

Labai gera idėja atgabenti į Teatro aikštę būtent gyvą, o ne mirusią eglę, į kurią būtų gaila žiūrėti.

Juk kasmet buvusią gražuolę nuverčia ir išveža į šiukšlyną. Ar tai tikrai žmogiška? Manau, kad ne. Medžiams pagaliau irgi skauda.

Įdomu, kur per Kalėdas dingsta visi tie gamtos gynėjai, kurie šiltą pavasarį prisirakina prie medžių, neleisdami jų nukirsti?

O čia kerta tūkstančius, išmeta ir jokio pasipiktinimo, jokio protesto. Net keista.

Iš tiesų, jau jeigu garsiai visi prakalbome apie klimatą, Žemės atšilimą, apie gamtos saugojimą, tai elkimės ekologiškai, neniokokime tų gražių eglaičių ir kėnių vien dėl to, kad jie mus pradžiugintų per šventes. Nenukirstos eglutės gali mus džiuginti visus metus. Tai ir demonstruoja mūsų mažoji gražuolė Teatro aikštėje.

Nebūkime tokie nieko neverti niurzgiantys kritikai, pasistenkime pažiūrėti į mūsų eglutę kitaip, nei esame įpratę, ir viskas tikrai bus gerai. Kritikuoti pas mus moka visi, o sukurti ką nors ypatinga – labai retas. To nereikėtų pamiršti. Kritiškiau vertinkime ne kitų darbus, o visų pirma save.