Tie politikai, kurie palaiko Klaipėdos siekį turėti savo universiteto ligoninę (klinikas), dažnai nepagrįstai yra kaltinami, kaip stumiantys procesą buldozeriu. Aš manau, kad būtent jie, siekdami geriausio klaipėdiečiams, medikams ir Klaipėdos regionui, susiduria su ypatingu atvirkštiniu buldozeriu – milžiniškų dešimtmečius menančios sveikatos priežiūros sistemos atstovų ir jiems prijaučiančių politikų ir biurokratų pasipriešinimu.

Yra didžiulis noras paskandinti klausimą diskusijose ir procedūrose, nepaisant to, kad diskutuojama jau ne vieną dešimtmetį.

Priminsiu, Klaipėdos miesto meras viešai pažadėjo nesabotuoti ir nevilkinti proceso, kuomet Klaipėdos miestas gavo Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymą perleisti valstybei Klaipėdos universitetinę ligoninę. Šio pasiūlymo pagrindu, apjungiant Klaipėdos Jūrininkų, Klaipėdos universitetinę ir Palangos Reabilitacijos ligonines, būtų steigiamas naujas klinikų tipo darinys ir Klaipėdos miestą, pacientus bei medikus pasiektų milžiniškos sveikatos priežiūros sistemai reformuoti skirtos lėšos, kurios pirmiausia būtų skirtos procesų, technologijų ir darbo sąlygų tobulinimui.

Tačiau Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas ir jo komanda, mano galva, elgiasi priešingai, nepriklausomai nuo to, kokią žinią pasauliui transliuotų. Dažnai girdžiu sakant: „Mes palaikome siekį, bet...“. Visuomet sakau, kad tokio tipo sakinių konstruktuose viskas, kas eina prieš žodį „bet“ – negalioja. Velnias slypi detalėse, todėl turime stebėti žingsnius ir susidaryti tikrąjį vaizdą:

– Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariams jau užregistravus sprendimo projektus, atliepiančius ministerijos pasiūlymus, meras subūrė darbo grupę išanalizuoti galimybėms ir pateikti pasiūlymams, t. y. iš esmės parengti sprendimo projektui, kuris jau parengtas ir registruotas;

– sprendimo projektas buvo pasiųstas svarstyti į keturis komitetus – visuose juose buvo bandoma klausimo netraukti į darbotvarkes, taip siekiant jo neapsvarstyti. Tikrai nepaskutinį vaidmenį šiame procese suvaidino mero komandos nariai;

– visais įmanomais būdais iki pat šiandien yra reikalaujama klausimo nesvarstyti šio ketvirtadienio miesto tarybos posėdyje, kuriame bus svarstomas ir miesto strateginis veiklos planas bei biudžetas – jame yra užprogramuojama dabartinės universitetinės ligoninės renovacija už mažiausiai 12 mln. eurų, neabejoju, galutiniame variante, iš miesto biudžeto lėšų, kad ir kaip būtų bandoma tai slėpti. Tarybos narius bandyta klaidinti ir itin kruopščiai parengtu procesu – teigiant, kad šiais metais plane užfiksuojama, esą nereikšminga, tik kelių šimtų tūkstančių suma, tačiau susietai planuojant projektavimo ir rangos darbus, kad pradėtas procesas jau nesustotų.

Ką darė palaikantys pokyčių poreikį? Bandė vesti procesą – kalbėtis, ieškoti atsakymų, telkti palaikymą prieš atvirkštinį buldozerį. Nepaisant to, kad sprendimo projekto kurį laiką nebuvo leista pristatyti komitetuose, galiausiai klausimas buvo sėkmingai pristatytas ir sulaukė palaikymo net 3-juose iš 4 miesto tarybos komitetų. Kultūros, švietimo ir sporto komitetas klausimo pristatymo išgirsti nepanoro.

Klaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadauskas surengė diskusiją, skirtą parodyti universiteto pasirengimą dalyvauti klinikų steigimo procese (kiek anksčiau tokiam žingsniui pritarimą išsakė tiek KU Senatas, tiek KU Taryba). Nepaisant to, kad ligoninių vadovai kaltina mus nesikalbant su medikų bendruomene, prieš posėdį KU Rektorius gavo raštą, kuriame, atstovaujant bendruomenėms, visų trijų ligoninių vardu atsisakoma dalyvauti susitikime. Džiaugiuosi, kad posėdyje visgi dalyvavo apie 80 žmonių, tarp kurių – Klaipėdos Respublikinės ligoninės atstovai bei vienos Klaipėdos universitetinės ligoninės profsąjungos atstovai.

Surengtas ir išplėstinis posėdis visai miesto tarybai, kur Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai iš įvairių sričių išsamiai pristatė visą procesą ir stengėsi atsakyti į tarybos nariams kylančius klausimus. Merui dalyvavimas tokiame susitikime nepasirodė svarbus.

Užtat jau kitą dieną po posėdžio buvo registruotas alternatyvus sprendimo projektas, kurio kitaip, nei skirto vilkinti procesui, niekaip įvardyti negalėčiau: perleisti dalininko turtines ir neturtines teises, tačiau galutinį sprendimą dėl perleidimo priimti visai kitame miesto tarybos posėdyje, kuriame pritartume reorganizacijos sąlygų, su nemažu lūkesčių sąrašu, projektams. Kitaip tariant – pritarti, bet nepritarti. Arba galbūt pritarti kada nors.

Kartais pagalvoju, ar gali būti baisiau? Ir tuomet prisimenu, kad Klaipėdoje išrinkta Seimo narė Ligita Girskienė, kartu su kolegomis Seime, vis dėlto pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad atsakytų sau į klausimą, ar Klaipėda tikrai gali turėti universiteto ligoninę (klinikas) su Klaipėdos universitetu priešakyje.

Tai pasirodo, kad baisiau būti gali. Tai žaidimas, kuriame krenta paskutinės kaukės. Jei turėsite laiko peržvelgti pastarųjų poros savaičių posėdžius, neabejoju, pamatysite tai, ko nesitikėjote.

Nepaisant to, tikiu, kad miesto tarybai pakaks išminties ir tvirtybės jau šį ketvirtadienį priimti reikalingus sprendimus, todėl kviečiu visus nelikti abejingais ir stebėti procesus.