Per visą prezidentavimo laikotarpį ir per rinkimus G. Nausėda su žmona puoselėjo rūsčių lietuvių, griežtų katalikų įvaizdį. Jie vis stengėsi pateikti save kaip tradicinių vertybių ir lietuvybės gynėjus, vis kartais papataikaudavo kai kuriems visuomenės sluoksniams (pvz., žmonėms, tikintiems sąmokslo teorijomis ir abejojantiems vakcinacijos nauda).

Prisipažinsiu, kad Prezidento parama Ukrainai mane šiek tiek nustebino, mat 9 iš 10 mano pažįstamų „vatnikų“ ir V. Putino (ar D. Trumpo) garbintojų tiki, kad vakcinos ne tik nepadeda, bet ir kenkia. Nejaugi prezidentas nebijo prarasti šių rinkėjų balsų per ateinančius rinkimus?

Žinia apie trumpą narystę komunistų partijoje daug ką paaiškino (pvz., pataikavimą antivakseriams) ir tuo pat metu kiek apgriovė Prezidento puoselėtą įvaizdį, tačiau nepasakyčiau, kad mane tai itin šokiravo.

Per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo daug kalbama apie Sąjūdį. Daug kas šliejosi prie šio judėjimo ir aiškino buvę aktyviais sąjūdiečiais arba netgi jo steigėjais, todėl kartais gali susidaryti iliuzija, kad kone visi Lietuvos žmonės vieningai, priklausydami Sąjūdžiui, susikibę už rankučių kovojo su komunistų režimu ir galiausiai jį be šūvio įveikė.

Tarkime, kad buvo taip. Iš kur tada dabar tiek daug vadinamųjų vatnikų (netgi lietuvių tautybės)? Iš kur ta tris dešimtmečius liejama tulžis Landsbergiams, jų partijai, žydams, JAV, NATO, ES ir visiems Vakarams? Iš kur ta nostalgija sovietijai, kuri net persimetė kai kuriems homo sovieticus vaikams ir anūkams, gimusiems 1991–2010 m.?

Tiesa yra ta, kad Sąjūdžiui priklausė ir komunizmą sugriauti bandė tik labai nedidelė lietuvių dalis. Visuomenėje buvo (ir tebėra) daug tų, kurie tikėjo komunizmu, tačiau pati didžiausia bendruomenės dalis nebuvo nei už, nei prieš marksizmą. Didžioji visuomenės dalis (jai, matyt, ir priklausė būsimasis prezidentas) paprasčiausiai prisitaikė prie aplinkybių ir tiesiog gyveno.

Nuo 1953 iki 1989 m. žmonės į komunistų partiją dažniausiai stodavo ne dėl to, kad tikėjo marksų, trockių ir leninų veikalais, o todėl, kad narystė partijoje reiškė sklandesnes karjeros galimybes žmogui ir jo artimiesiems, taip pat privilegijas ir galimybes gauti ar įsigyti įvairių deficitinių bei retų (netgi vakarietiškų) prekių.

Kiekvienas gudrus nomenklatūrininkas galėjo tikėtis ateityje gauti šiltą vietelę, leidžiančią reikalauti „dėkingumo mokesčių“ iš kitų „tarybinės liaudies“ narių ar sudarinėti nelegalius sandėrius.

Taip buvo ne tik Lietuvoje bei kitose SSRS dalyse, bet ir visose valstybėse šiapus geležinės uždangos (pvz., Lenkijoje bei Čekoslovakijoje). Dėl tų pačių priežasčių žmonės neretai pasvajodavo apie darbą Valstybės saugumo komitete (KGB) arba netgi tapdavo šios struktūros dalimi (pvz., pradėdavo šnipinėti ir skųsti kolegas).

Buvimas KGB pareigūnu ar net agentu reiškė tam tikrą priklausymą elito elitui, kuris ne tik „laiko už pautų“ visą sistemą, bet ir gali nebaudžiamas mėgautis išskirtinėmis privilegijomis bei uždraustais malonumais (pvz., kelionėmis į Vakarus).

Itin geidžiamos vietos buvo skyriuose, kurie vykdė operacijas užsienyje, dirbo ekonomikos srityje ir rūpinosi aukštų partijos narių apsauga. G. Nausėda komunistų partijoje buvo trumpai ir, galima spėti, nieko ten įspūdingo pasiekti nespėjo, mat po kelerių metų SSRS nebeliko.

Didžiausia jo klaida, mano įsitikinimu, buvo ne ta, kad jis apskritai į ją įstojo, bet ta, kad jis apie tai neprabilo pats. Kitaip tariant, su slepiama naryste komunistų partijoje yra taip pat kaip ir su dangstoma netradicine seksualine orientacija. Kai griežtas tradicinių vertybių gynėjas, daugiavaikis tėvas ir dievobaimingas krikščionis yra sugaunamas Tailande viename guolyje su berniuku, rinkėjų nusivylimas būna dešimt kartų stipresnis, mat jų garbinamas politikas pasirodo esąs ne tik „pyd...ras“, bet ir melagis.

Sprendimas slėpti praeitį buvo milžiniška būsimojo prezidento viešųjų ryšių klaida. Jam reikėjo pačiam apie tai papasakoti „lyg tarp kitko“ kokioje nors gyvenimo būdo laidoje (pas tapinus ar janutienes) ir nelaukti, kol yla išlįs iš maišo pancerovų pavidalu.

Dalis rinkėjų gal ir nebūtų susižavėję G. Nausėdos praeitimi, tačiau kiti žmonės būtų įvertinę šį atvirumą, o dar kitos dalies akyse tai netgi būtų tapę privalumu. Antai V. Putinas, dar dirbdamas Sankt Peterburgo mero padėjėju, nusifilmavo dokumentiniame filme „Valdžia“ („Vlast“, 1992), kuriame prisipažino apie narystę KGB. Visas filmas buvo sąmoninga viešųjų ryšių akcija, skirta parodyti, jog „kagėbėšnikai“ – kuklūs žmogeliai, vis dar „tarnaujantys“ liaudies labui.