Kai buvau mažas, 1967 m. uragano metu žuvo mano draugas. Mamytė man sakė: „Neliūdėk. Tavo draugas ta nuostabia laumės juosta keliaus tiesiai į dangų, o jai pasirodžius kitą kartą, sėdės ant jos ir tau pamojuos.“

Visada išgirdęs vaikų šūktelėjimus „Vaivorykštė, vaivorykštė!“, bėgdavau į kiemą, užvertęs galvą grožėdavausi tuo nuostabiu gamtos reiškiniu ir laukdavau savo draugo. Kiekvienas pro šalį plaukiantis debesėlis būdavo panašus į tą mano draugą. Aš modavau jam ir, atrodė, kad jis atsako man tuo pačiu.

Atvirai pasakius, ir dabar žiūrėdamas į tą nuostabų reiškinį tikėjausi pamatyti savo draugą. Buvau pasiruošęs blykstelėti automobilio šviesomis, paspausti garsinį signalą, kilstelėti ranką.

Deja.

Visas paprastas, naivias, vaikiškas mintis užgožė šių dienų realijos ir pasikeitęs požiūris į vaivorykštę. Su dideliu liūdesiu pagalvojau: „Kai paaugs mano anūkai, ar jie, žiūrėdami į vaivorykštę, tikėsis pamatyti mojantį jiems senelį, ar vietoj senelio matys užrašą LGBT?“

Nedrįskite atimti iš mūsų vaikų vaivorykštės!