Nereikia pirmalaikių rinkimų

Dabartinė konservatorių valdžia labai gerai dirba. Ji teisingai pasielgė paremdama Ukrainą bei užmegzdama santykius su Taivanu, ir nereikia kartoti nuvalkiotos, socialdemokratų mėgstamos mantros, kad „valdžia atitolo nuo žmonių“. Dar jokia Landsbergių partijos vedama koalicija taip nepataikavo vadinamiesiems „paprastiems žmogams“ (sakantiems „braškynyz lędaz“, „su kiniečiais susipikom“, „kiek galema apie ta kara“). Tačiau nežinia, kiek šie bandymai įsiteikti duos naudos per artėjančius rinkimus, mat ši fauna dažniausiai už juos nebalsuoja, nes konservatorių ir liberalų (jų žodžiais tariant, „liberastų“) nekenčia iš esmės.

Jeigu kas ir turėtų pasitikrinti pasitikėjimą, tai tik Prezidentas. O visa politiniuose aruoduose įsitvirtinusi A. M. Brazausko klika, purtyta daugybės jau užmirštų skandalų (pvz., „Alitos“ privatizavimo) ir 30 m. besipenėjusi iš sistemos, apskritai neturi jokios net teorinės teisės vaizduoti moralinių autoritetų ir kalbėti „pažemintųjų bei vergų“ vardu.

Gitanas Nausėda turėjo pasitikrinti pasitikėjimą dar tada, kai skrido į Japoniją ir „lyg tarp kitko“ užsuko į Korėją „pasilabinti“ su dukrele. Šį klausimą reikėjo iškelti ir vėliau, kai kita dukra, paskelbus naują karantiną ir uždarius valstybių sienas, grįžo iš kovido purtomos Belgijos per Vokietiją.

Islandijoje ir Skandinavijos valstybėse po tokių įvykių tikrai būtų paskelbti pirmalaikiai rinkimai, o paviešinus faktą apie nuslėptą narystę komunistų (ar nacių) partijoje, veikiausiai ir tikros riaušės būtų kilusios. Tačiau čia – Lietuva ir joje galioja kitos taisyklės bei dėsniai. Kokie jie? Vienas tų dėsnių – sovietmečiu užgimęs įsitikinimas, kad „valdiškas“ darbas suteikia ne tik galimybes, bet ir išskirtinį statusą visuomenėje, o valstybės lėšas ne tik galima, bet ir būtina įsisavinti arba švaistyti.

Jungtinėse Valstijose ar Vakarų Europoje joks žmogus, gaunantis padoresnę algą, niekada nesinaudos valdišku automobiliu, kompiuteriu, telefonu ir neprašys, kad įmonė ar valdžia jam apmokėtų komandiruotę. Kodėl? Nes už savus pinigus visada galima įsigyti geresnį automobilį, kompiuterį ir telefoną arba užsisakyti patogesnę kelionę.

„Čekučių“ problema egzistavo ir sovietiniais laikais ir, matyt, tai yra viena priežasčių, kodėl toji apraudama SSRS žlugo (nes visi nuo gorbačiovų iki ivanovų vogė iš bendro aruodo).

Ji tebegyvavo visus 30 m. visoje posovietinėje erdvėje, ir akivaizdu, kad ją perėmė naujosios „nepriklausomybės kartos“, į kurias dėta tiek vilčių. Ar atsimenate, kaip viena Klaipėdoje dvoką neva skleidusį vamzdį „atradusi“ moteriškė pandemijos išvakarėse paleido moralizuojančią tiradą Seime (apie tai, kad Lietuvoje valdžia atitolo nuo žmonių)? Tai, štai, ji yra teista už svetimų lėšų švaistymą, tačiau tuo metu niekas neagitavo už pirmalaikius rinkimus ir nekalbėjo apie vyriausybės pasiektą dugną, nes socialdemokratai su valstiečiais tuo metu buvo valdžioje, o tos teistos moteriškės draugė, pirmoji „vamzdžio atradėja“, vėliau laikydama „valstiečių“ vėliavą, tapo Seimo nare.

Jeigu netikite „čekučių“ problemos universalumu, pasidomėkite Kremliaus nomenklatūrininkų restauracija, atlikta Boriso Jelcino laikais, ir kas atsitiko prokurorui, kuris bandė aiškintis šio gigantiško projekto lėšų švaistymo klausimą (jį arba panašų į jį žmogų nufilmavo nuogą su prostitutėmis KGB konspiraciniame bute ir parodė per televiziją).

Kiekvienoje Lietuvos vyriausybėje, partijoje ir savivaldybėje visus 30 m. buvo galima rasti žmonių, kurie išleidžia biudžeto milijonus nežinia kam. Šį klausimą daugybė žurnalistų kėlė dar iki tada, kai „tiriamoji žurnalistika“ Lietuvoje nebuvo madinga. Taip pat pasitaikydavo ir politikų, kurie bent jau viešumoje ragino savo kolegas šiuo atžvilgiu elgtis santūriau.

Dabar visos Lietuvos armonaitės atsibudo, nes kažkokie tapinai apie tai garsiai prabilo savo „ŠikMiš“ išmaniosios programėlės filmukuose. Labas rytas. Reikėjo augant žiūrėti ne vien serialus „Draugai“ ir „Teksaso reindžeris“, bet ir tas juokingas publicistines lietuviškas laidas („Abipus sienos“, „Srovės“ ir kt.), kurios buvo rodomos prieš ir (arba) po serialų. Galbūt tada ir „čekučių“ klausimas nebūtų naujiena.

Lietuvoje nestinga žmonių, tikinčių, kad A. Tapinu vadinamas asmuo tarnauja konservatorių partijai. Jeigu susipažintumėte gyvai, suprastumėte, kad, net ir labai norėdamas, negalėtų niekam tarnauti ir vykdyti jokių „zadanijų“. Rankos paspaudimas gležnas, ranka – prakaituota. Galbūt tai rodo valios stoką bei pomėgį prisišlieti prie tų, kurie dabar „ant bangos“. Jeigu netikite, prisiminkite mitingą „Mes kaltiname“, į kurį rimtai nežiūrėjo net patys mitingo dalyviai, ir bandymus su Baltarusija atkartoti Baltijos kelią, kuris baigėsi tuo, kad TV guru užsikrėtė COVID-19.