Tai buvo jau antroji evakuacijos banga. Pirmoji vyko vasaros viduryje, kai raudonųjų „vaduotojų“ buvo užimta visa Rytų Lietuva. Nusistovėjus frontui ties Šiaulių–Raseinių linija, daugelis klaipėdiškių grįžo atgal ir dar suspėjo sudoroti javų ir daržovių derlių, paruošti atsargų žiemai.

Tuo metu visa Žemaitija buvo užplūdusi pabėgėliais iš Aukštaitijos, iš didžiųjų Lietuvos miestų. Tai daugiausia buvo inteligentai, buvę valdininkai, meno ir kultūros žmonės. Didžioji dalis šių žmonių, papildyta ir Žemaitijos atstovais, įsijungė į Mažosios Lietuvos pabėgėlių minią. Tačiau ne visi spėjo.

Išgirdusi apie ties Seda pralaužtą frontą, skubiai kelionėn susiruošė ir mūsų šešių asmenų šeima, gyvenusi tuo metu Mosėdžio valsčiuje. Kartu važiavo ir mamos sesuo teta Basė. Visi turėjome sutilpti į vienkinkį vežimaitį-brikelę, skirtą dviem trim suaugusiesiems.

Vaikai jau irgi buvome prakutę: man ką tik suėjo 13, broliams Zenonui ir Kęstučiui – 12 ir 6, mažajai Rūtai – 5 metai. O juk dar reikėjo pasiimti ir patalynės, drabužių, maisto sau ir šieno Bėriui.

Išvažiavome spalio 8-osios pavakary. Buvo saulėtos ir labai šiltos tam metų laikui bobų vasaros dienos. Į Klaipėdos kraštą įvažiavome ties Jokūbavu. Aklinoje tamsoje pravažiavome Plikius.

Mėnuliui patekėjus, iš dešinės sublizgėjo upė, pralindome pro raudonplytį geležinkelio tiltą ir atsidūrėme dabartinėje Bangų gatvėje. Virš sankryžos ties alaus darykla melsva šviesa silpnai švietė žibintas, po žibintu stovintis kariškis rodė sukti kairėn. Nakčiai sustojome dabartiniuose Rimkuose.

Kita diena – vėl saulėta, šilta. Žmonių nematyti nei sodybose, nei laukuose. Vienišos bastosi tik palaidos karvės. Vis daugiau priekyje ir iš paskos atsiranda didelių klaipėdietiškų vežimų, kai kurie panašūs į karietas. Iš kairės mus lenkia ir lenkia kariški sunkvežimiai, prisėdę kareivių. Iš vieno mūsų mažiesiems atskrenda šokolado plytelė.

Priekulėje visa pabėgėlių ir mašinų daugybė nukreipiama Kintų link. Pravažiuojame Sakučius, kertame kanalą ir Miniją, o toliau beveik visai sustojame. Per paskutinę parą ar daugiau pajudėjome gal kilometrą, du.

Spalio 12-osios rytą pakirdau saldžiai išmiegojęs tarp patalynės ryšulių. Ryto rūkas dar tik sklaidėsi. Pro šalį greitai pralėkė keli sunkvežimiai priešinga mūsų judėjimui kryptimi. „Na štai, pagaliau atsirado ir į frontą važiuojančiųjų“, – pagalvojau.

Staiga toli priekyje pamačiau paniškai iš plento sukančius vežimus į smėlėtą keliuką, vedantį kažkur į šiaurės vakarus. Stovėjome ties Žemaitkiemių kapinaitėmis. Tiesiai per ražieną įvažiavome į tą keliuką ir mes. Prasidėjo krūmynai, kemsynai, pagaliau iš kairės atsirado 4–5 m kanalas, per jį – tilčiukas į sodybą. Pasukome į ją.

Greitai kieme atsirado keletas lietuvių „plechavičiukų“ ar „vanagų“, rodos, atsirado ir tėvelio pažįstamų. Vyrai, pasitarę su sodybos šeimininkais, nutarė patraukti į Kintus, kur gali būti galimybė persikelti per marias. Bet su vežimu ir būriu vaikų šansų buvo menkai. Su vyrais išėjo ir tėvelis, nes prieškario policininkas ir šaulys „vaduotojų“ dėka tikrai būtų atsidūręs toli nuo šeimos, jei ne dar blogiau.

Sodybos šeimininkai, patyrę daug vargo per pirmąją evakuaciją, šį kartą nutarė pasiduoti likimui. Keturi mediniai sodybos pastatai priklausė dviem savininkams: didesnioji skarda dengta namo dalis, tvartas ir daržinė priklausė vokiečiui Rokui (Rock), daug mažesnė, dengta skiedromis – lietuvininkui Naujokui. Ant jo lauko durų kabojo bronzinė lentelė su užrašu: „Adam Naujoks“.

Kaimas vadinosi Aukštumala ir buvo vienas iš trijų Aukštumalos aukštapelkėje įsikūrusių kaimų. Jų gyventojai save vadino „pelkininkais“. Šiame pelkynų krašte mūsų aptrupėjusiai šeimai teko išgyventi ilgus šešis mėnesius.

Miegoti įsitaisėme ant šieno virš Naujoko tvarto. Ir jau pirmą ankstų rytą pažadino garsus Frau Rock riksmas: „Adam Naujoks! Adam Naujoks! Mein Sohn ist tot!“ (Adamai Naujokai! Adamai Naujokai! Mano sūnus nebegyvas! vok.)

Pasirodo, vaikinas vėlai vakare išėjo per tiltelį pasidairyti, o kažkas, ėjęs pro šalį, paleido kulką į kaktą. Vaikinas be karsto ir apeigų buvo palaidotas lauke už daržinės, o ponas Rokas, į kaimišką vežimą pasikinkęs porą arklių ir pasiėmęs likusius du sūnus, išdūmė pro vartus. Daugiau jo nematėme.

Po kelių dienų ant tvarto miegoti pasidarė šaltoka, ir Naujokai maloniai užleido mums savo mažytį miegamąjį, kurį visą užėmė didžiulė lova, iš trijų pusių palikdama tik pusmetrio praėjimus.

(Pabaiga kitame numeryje)