Politinėse grumtynėse paviešinimas yra itin dažnai naudojamas ginklas, mat paskelbus, kad kažkas kažką atskleidė, daugumai žmonių iš karto pasąmonėje iškyla: jeigu buvo slepiama, vadinasi, tai yra kažkas nešvaraus.

Žiniasklaidos atstovai taip pat labai mėgsta paviešinimus, mat slaptumas visada intriguoja, o tai reiškia, kad naujiena apie paviešinimą visada susilauks dėmesio, be to, visada yra galimybė, kad paviešinimas iš tikrųjų apnuogins kokią nors kontroversišką valdžios paslaptį, o tai dar padidins reitingus.

„WikiLeaks“ paviešino tą, „WikiLeaks“ paviešino aną“, – prieš daugiau nei dešimt metų skelbė kas antra antraštė internete.

Ką „WikiLeaks“ paviešino? O ką paviešino Edwardas Snowdenas? Kad CŽV, FTB, NSA kažką šnipinėjo ir sekė?

Bet šios organizacijos būtent tam ir buvo sukurtos. Ką gi jos dar turėtų daryti? Paviešinimai dažniausiai naudojami ne tik tam, kad būtų apdergta priešininkų ar varžovų reputacija trečiųjų asmenų akyse, bet ir tam, kad būtų demoralizuoti jų šalininkai.

Toks triukas naudojamas tiek karuose, tiek politinėse kovose, mat norint nugalėti stipresnį priešininką, būtina palaužti jį „iš vidaus“, t. y. priversti jį suabejoti savimi, savo elgesio moralumu bei sveiku protu.

Kai priešo kariai pradės klausinėti: „Už ką mes kovojame?“ ir nebetikės savo vadovybės atsakymais, jūs jau būsite laimėjęs.

Neseniai pas mus pora „tiriamosios žurnalistikos“ grandus vaizduojančių žurnalistų išleido „knygą“ apie Prezidentą ir netgi įžangoje pacitavo kažkokią frazę apie Danielį Ellsbergą. Kas gi tas D. Ellsbergas? Ogi toks Šaltojo karo laikų assange’as ir snowdenas, paviešinęs tuntą to paties Pentagono dokumentų, susijusių su JAV veiksmais Vietname.

Tuo metu amerikiečių visuomenė ir taip buvo išdirginta visų tų Vietnamo karo reikaliukų, tačiau paviešinti dokumentai juos visai pribaigė. Ir dėl ko viskas? Dėl taikos? O kur buvo visi ellsbergai, assange’ai ir snowdenai, kai tas pats Vietnamas 1978–1989 m. kariavo su kita komunistine valstybe Kambodža? O kai SSRS 1979 m. įsiveržė į Afganistaną? Ar jie ką nors paviešino? Ne. Tų laikų assange’ai ir snowdenai nebuvo suinteresuoti, kad Vietnamo arba SSRS komunistai patirtų nesėkmę kažkokioje negirdėtoje valstybėje, užtat jie buvo suinteresuoti JAV pralaimėjimu Vietname ir amerikiečių visuomenės demoralizavimu.

O ar atsimenate Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton rinkimų kovą 2016 m.? Kas suvaidino lemiamą vaidmenį? Ogi H. Clinton ir jos partijos elektroninių žinučių paviešinimas. Jose nebuvo nieko įdomaus, tačiau skandalas kilo, ir Hillary prapylė rinkimus.

Norint neužkibti ant paviešinimų kabliuko, būtina suvokti, jog įvairūs asmenys kažką slepia ne vien dėl to, kad tas kažkas yra „nedora“. Politikoje, kare ir versle yra daugybė motyvų slėpti su savimi susijusią informaciją. Taip pat svarbu atsiminti, kad gyvenime yra daugybė informacijos, kurios žinojimas paprastiems žmonėms neturi jokios reikšmės. Tarkime, kad jūs žinote, kad koks nors Ukrainoje esantis Johnas Smithas iš tikrųjų yra Peteris Andersonas. Jis yra viešųjų ryšių ekspertas ir padeda Ukrainos valdžiai propagandos srityje. Tuo pat metu jis informuoja ir savą JAV ar Didžiosios Britanijos valdžią apie tai, kas vyksta ukrainiečių karo užkulisiuose. Kokia nauda iš šios informacijos kokiam nors Lietuvos kaime gyvenančiam Česlovui ar Broniui? Jokios.

Visuomenės nariai, norintys, kad paviešinimai nepadarytų politinės ar karinės žalos, turi du kelius. Pirmąjį kelią galima pavadinti dzenbudistiniu – jo esmė – visiškai nereaguoti į paviešinimą ir toliau mirkti savo nykioje buityje. Antrasis kelias – išreikšti sąmoningą palaikymą asmeniui, kurio „nuodėmės“ yra paviešintos. Būtent taip pasielgė lenkai paviešinus informaciją apie Joną Paulių II. Iš tikrųjų sąmoningas palaikymas arba ignoravimas yra patys geriausi vaistai nuo šio klasikinio manipuliacijos triuko, kurį dažniausiai slepia įvairūs paviešinimai.

Taip pat svarbu neužmiršti, kad paviešintos „paslaptys“ gali būti sufabrikuotos arba „ištrauktos iš konteksto“.