Perskaičiau A. Aleksėjūnaitės straipsnį „Meilės dramoje – šūviai“ („Klaipėda“, 2024 05 28) ir toks liūdesys apėmė, kad žmonės šitaip elgiasi. Tiesiog trūksta žodžių.

Na, suprantama, pavydas yra baisus jausmas, tačiau ir mes juk seniai, daugybę amžių, nebesame laukiniai, kad vieni kitus žudytume.

Nejaugi žmogus nesugalvojo kitos išeities iš šitos situacijos? Juk tai elementaru – negalima jokia dingstimi žudyti kito žmogaus, kas bebūtų atsitikę.

Jeigu tavo santykiai su antrąja puse pašlijo, tai paleisk tą kitą žmogų į laisvę, tegul gyvena sau laimingai, kad ir kaip skaudu bebūtų. Savą skausmą, pyktį ar laukinį pavydą reikėtų išmokti malšinti, kad ir kaip sunku tai būtų. Jei Dievas lėmė tokią kančią, ją reikia iškentėti pačiam. Net ir pats didžiausias skausmas ar pyktis visada praeina.

Pagaliau juk yra kitų puikių žmonių, šiuo atveju kitų moterų, kurios galbūt vienišos ir laukia jaunų vyrų dėmesio. Reikia koncentruotis į šitą galimybę, o ne į savo instinktyvius pojūčius.

Gyvenimas sykiu su jausmais nesibaigia, nes jausmai ateina ir praeina, o gyvenimas turi tekėti sava vaga. Kitaip tariant, jausmai neverti jokios mirties.

Gaila ir tos šitokį siaubą išgyvenusios moters, ir to vyruko iš Kauno. Koks jis ten bebuvo, jokiais būdais negalima buvo šitaip pasielgti. Pagaliau juk žmogus atvyko į pirmąjį pasimatymą, gal tie nauji jausmai būtų jį pakeitę į gerąją pusę.

Bet dabar jau to nesužinosime – turime tik vieną gyvybę, gyvename vieną kartą, todėl savo ir kitų gyvastį, sveikatą reikia tausoti ir puoselėti, o ne įsikarščiavus nutraukti. Dievas mums liepia – nežudyk, tad to priesako reikia visur ir visada laikytis, kas beatsitiktų.