Tos praeities aidai liko atmintyje visų, kuriems toje jaunimui jau mažai suprantamoje praeityje teko ilgiau ar trumpiau gyventi.

Kovo 10-osios D.Janauskaitės straipsnis "Skulptūrose – praeities aidai", išspausdintas "Klaipėdoje", priminė tuos laikus, kai kompartijos ideologinių vadų noras apsaugoti "darbo liaudį" nuo "kenksmingos" buržuazinės ar kapitalistinės įtakos kartais įgydavo tiesiog juokingus ar net absurdiškus bruožus.

Vos ne kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus turbūt galėtų šia tema ką nors prisiminti. Tos praeities aidai liko atmintyje visų, kuriems toje jaunimui jau mažai suprantamoje praeityje teko ilgiau ar trumpiau gyventi.

Prisiminiau porą šiandien gal juokingai atrodančių atvejų dar iš pokario laikų, kai 1945–1947 metais lankiau Gargždų progimnaziją.

Tais laikais "darbo liaudis" dar su nostalgija prisimindavo "Smetonos laikus", dauguma valstiečių tebearė savo žemelę, tebešventė religines šventes, o mūsų klasėje per Kalėdas ar Velykas sėdėdavo vos trejetas ketvertas pačių mokytojų ar valsčiaus tarnautojų vaikų.

Dauguma mūsų mokytojų buvo mokytojavę dar nepriklausomos Lietuvos laikais ir didelio uolumo, skleisdami sovietinę ideologiją, nerodė. Tačiau to nepasakysi apie direktorių (žmogus jau seniai miręs, tad pavardės neminėsiu).

Štai pora jo uolumo pavyzdžių.

Man su broliu dažniausiai tekdavo nemaloni, bet garbinga užduotis – perrašyti ir apipavidalinti progimnazijos sienlaikraštį.

Kartą, panaudodami ne pačius didžiausius šios srities savo gabumus, visus tris to sienlaikraščio lapus papuošėme ornamentu: tulpės žiedas, horizontalus lapelis, žiedas, lapelis ir t. t. Žiedai – raudoni ir geltoni, lapeliai žali – kitokių nė neįsivaizdavome, o ir spalvotų pieštukų daugiau neturėjome.

Sienlaikraštis ramiai prakabojo koridoriuje keletą dienų, kol jo neužmatė budri direktoriaus akis: juk tai buržuazinės Lietuvos vėliavos spalvos! Nedelsiant nukabinti!

Mums liepta vieną iš trijų spalvų pakeisti kita. Kadangi kitokių spalvų pieštukų nebeturėjome, geltonąsias tulpes paprastu pieštuku pavertėme pilkomis.

Mokykla ruošėsi kažkokiai šventei, klasės turėjo parodyti savo menines programas. Mokytojas Ilginis pasiūlė suvaidinti intermediją, kurią anksčiau vaidinę jo lankytoje gimnazijoje. Jos turinys maždaug toks: policininkai, t. y. milicininkai, į teismą atveda vagį nebylį, kuris į teisėjo klausimus atsakinėja pašvilpaudamas kokios nors visiems žinomos dainos melodiją. Teisėjas pradeda niūniuoti, po to ir dainuoti pagal švilpaujamą melodiją ir iš dainų žodžių išsiaiškina nusikaltėlio vardą, pavardę, specialybę.

Galų gale į klausimą, kodėl taip pasielgęs, atvestasis pradeda taip jausmingai švilpauti dainos "Sunku gyventi žmogui ant svieto" melodiją, kad pagaliau susigraudinęs teisėjas vagį paleidžia.

Šis išeidamas sušunka: "Ačiū, ponas (ar draugas) teisėjau!" ir dingsta.

Intermedijos turinį reikėjo suderinti su direktoriumi. Tuomet paaiškėjo, kad tarybinei mokyklai tokie dalykai visai netinka. Pagrindinis argumentas – tarybiniam žmogui gyventi nėra sunku.

Nors ir vagiui...