Ir tai suprantama, nes leidimui reikia turėti drąsos ir supratimo, o šito jie kaip tik neturi. Ir jei ką nors daro, tai tik sau.

Pavyzdžiui, karantino pradžioje restoranai ir kavinės visur buvo uždaryti, o seimūnai visą tą laiką naudojosi savo Seimo kavine.

Klerkai įkūrė fondą kovai su koronavirusu ir kvietė žmones aukoti. Aukojome, nors A.Veryga tikino, kad Lietuva pandemijai pasiruošusi geriausiai Europoje.

Tie senjorai, kurie išdrįso išeiti apsipirkti, yra ujami ir niekinami, nes A.Veryga jiems liepė sėdėti namie.

Tai kodėl tada nuo to viruso kaip lapai krito medikai ir visas ligoninių personalas? Mes žinojome, kad jiems trūksta ir kaukių, ir apsaugos, ir dezinfekcinių medžiagų.

O kiek reikėjo laukti, kad pagaliau pradėtų testuoti visus ligoninių darbuotojus ir ligonius?

Ką išgyveno sergantieji, kurie mirė nuo to viruso atskirti nuo artimųjų? Likusias savo dienas jie gyveno baimėje visų apleisti, nes jų neleido aplankyti nei vaikams, nei anūkams.

O tie, kurie nesirgo, bet buvo priversti užsidaryti tarp keturių sienų? Manau, ne vienas jų gyvenimą baigė anksčiau, nei buvo skirta.

O tie senjorai, kurie išdrįso išeiti apsipirkti, yra ujami ir niekinami, nes A.Veryga jiems liepė sėdėti namie.

Karantinas sutrikdė ne tik mūsų asmeninį gyvenimą, bet labai paveikė ir sveikatą.

O dar kalbama apie rudenį kilsiantį didesnį užkrato vajų. Kažin kiek mūsų, senolių, iš viso beliks? Nes vėl valdžia mus maitins tik draudimais ir gąsdinimais.

Tokį spaudimą ne kiekvienas žmogus pajėgus ištverti.