Ir kai nei iš šio, nei iš to staiga sustiprėdavo upės srovė, o vanduo pakildavo gal visu sprindžiu, žinojome – mala Idzelevičiaus malūnas. Taip tą malūną vadino visi veiviržėniškiai.

Kartą su tėvais teko svečiuotis ir pačiame malūne. Atmintyje išliko tik erdvioje virtuvėje mano dėmesį patraukę šalia viryklės kabėję iš tuščių degtukų dėžučių surinkti ratai ir baugiai grėsmingas vandens srautas po virš jo kabančiu balkonu.

Apie 1937 metus miestelyje pasklido kalbos, kad malūnas ims tiekti miesteliui ir elektros energiją. Prisimenu mamos žodžius: „Pasikabinsime 15 žvakių lempą, kad užžibinsime!“ Tačiau Veiviržėnai elektros neturėjo dar ilgai ir po karo.

Dalyvavau ir miestelio šventėje, skirtoje paminėti 200 metų sukaktį nuo Magdeburgo teisių suteikimo Veiviržėnams. Tai buvo 1992-ieji.

Kažkuriam svečių kilo mintis aplankyti ir mano minimą malūną, technikos paminklą. Nuvažiavome gal penkiese. Ir iš karto pamatėme ramiai stogą beardantį pilietį. Pasipiktinę ėmėme jį gėdinti ir reikalauti baigti pastato niokojimą, o jis ramiausiai atšovė, kad malūnas nebeveikia ir niekam nepriklauso, o jam pačiam reikia savo stogą uždengti.

Vis tik pavyko niokotoją pavaryti, tik nežinia, ar ilgam. Daugiau ten lankytis nebeteko, bet turiu pagrįstą įtarimą, kad šis neeilinis malūnas visiškai sunaikintas. Nes internete tarp miestelyje ir apylinkėse rekomenduojamų aplankyti vietų jis neminimas.

Šiuos padrikus prisiminimus sukėlė „Klaipėdoje“ išspausdinta žinutė, kad mūsų garsusis šokėjas ir legendinės „Žuvėdros“ treneris R. Idzelevičius švenčia gimtadienį. Tas malūnas – jo gimtieji namai. Tačiau vaikystę Romaldas praleido toli nuo gimtinės ir vargu, ar tą vaikystę jis dabar prisimena kaip šviesią ir laimingą...