Plačiai paplitęs pašmaikštavimas "ko taip rėdaisi, kaip skerdžiaus pati prieš naktį", ko gero, tikrai paremtas gyvenimiška patirtimi, tačiau aptikau ir gyvenimiška patirtimi nepaaiškinamų pasakymų.

Teko ne kartą girdėti, kaip karštakošiai žmonės aplinkinių būdavo apibūdinami vienu sakiniu: "Jis visada šokinėja kaip pizius jaują padegęs." Visiems tapdavo aišku, bet niekas negalėjo paaiškinti nei kas tas pizius, nei kada, nei kodėl jis tą jaują padegė.

Literatūroje atsargiai teigiama, kad buvo toks dievas vardu Pizius, kuris globojęs meilės fizinės raiškos reikalus, tačiau dalis tyrinėtojų iš viso abejoja jo buvimu. O gal tautosaka gali atsirasti ne vien iš žmonių gyvenimiškos patirties?

Tai man parūpo, kai panorau išsiaiškinti plačiai paplitusio vieno politinės tautosakos perliuko atsiradimo aplinkybes. Pastaraisiais metais vis dažniau išgirstu politikų, žurnalistų ir šiaip politikuojančių žmonių pasakymą: "Rinkimus laimi ne tie, kas balsuoja, o tie, kas balsus skaičiuoja."

Kartą kaimyną pakviečiau eiti kartu balsuoti, tai jis man šelmiškai nusišypsojęs pareiškė, kad nenori pralaimėti, nes rinkimus, anot jo, laimi "ne balsuotojai, o skaičiuotojai". Nepanoro žmogus pralaimėti skaičiuotojams.

Kadangi tas pasakymas paplitęs įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, galbūt ir visuose Lietuvos regionuose, ėmiausi svarstyti jo atsiradimo aplinkybes. Ar tai apibendrinta tautos patirtis, ar nepaaiškinamas mokslui dalykas, kaip su Piziaus padegta jauja?

Aiškinausi, kaip žmonės supranta tą sparnuotą posakį. Kaip susitarę, tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai, žinoma, gyvenantys Klaipėdoje, paaiškino labai panašiai. Apibendrinus paaiškinimas skambėtų maždaug taip: "Neapsimesk kvailiu, juk visi žino, kad balsavimų rezultatus visaip "makliavoja", tik vienus pagauna, o kitų nepagauna."

Jei atvirai, ne visus respondentus pavyko įtikinti, kad ne visi ir ne visur tuos rezultatus "makliavoja".

Nusikaltimų neišaiškinamumas ir nebaudžiamumas yra ne tik prielaida, bet ir paskata nusikalsti ir šiuo atveju politinei tautosakai atsirasti.

Remiantis gal ir ne visiškai reprezentatyvia apklausa, tenka sutikti, kad mokykloje neapgaudinėjo aiškindami, jog tautosaka atsiranda iš žmonių gyvenimiškos patirties, o tas piziaus šokinėjimas padegus jaują tikriausiai bus išimtis iš taisyklės.

Aiškėja ir kitas dalykas, kurį pabrėžė mano respondentai, kad žemą rinkėjų dalyvavimą rinkimuose lemia įtikėjimas "makliavojimu", dėl kurio ir atsirado sparnuotasis posakis.

Pabandžiau pavartyti spaudą, paklausyti žmonių prisiminimų apie rinkimų istorijas. Šiek tiek pasigilinau į teismų praktiką šioje srityje.

Įtarimai dėl vienaip ar kitaip vykdomų klastojimų pasitvirtina, teismai sprendė ir dar ne visas bylas dėl pastarųjų rinkimų rezultatų klastojimo išsprendė, laikraščiuose aprašyta daug faktų, kurie gal ir ne visi verti Baudžiamojo kodekso, bet žmonių pasakojimai apie tai labai emocingi, konkrečiai nurodant vardus, pavardes ir technologijas. Kovojama dėl kiekvieno balsuotojo.

Nereikia toli ieškoti. Daugeliui klaipėdiečių žinomoje rinkiminėje apygardoje ankstesniuose savivaldybės rinkimuose, įtarus sukčiavimu, buvo perskaičiuoti balsai, ir išrinktųjų į miesto tarybą sąrašas iš dalies pasikeitė.

Ir nieko, visa istorija baigėsi galimu skaičiuotojų apmaudu, kad nepavyko, Vilniaus skaičiuotojai sutrukdė.

Nusikaltimų neišaiškinamumas ir nebaudžiamumas yra ne tik prielaida, bet ir paskata nusikalsti ir šiuo atveju politinei tautosakai atsirasti.

Mano supratimu, Baudžiamajame kodekse numatytos pakankamai griežtos bausmės už rinkimų rezultatų klastojimą ir kitus pažeidimus rinkimų metu, bet neteko girdėti, kad dėl rinkimų rezultatų klastojimo kam nors būtų atsivėrę Lukiškių ar Pravieniškių vartai.

Ir teisininkai situaciją vertina atsargiau. Teisininkas Remigijus Merkevičius interviu "Klaipėdos" dienraščiui (2022 11 03) teigė, jog  "...sakyti, kad baudžiamasis įstatymas labai grasina tiems, kurie darys neigiamą kriminalinę įtaką rinkimams, nedrįsčiau. Šiais atvejais baudžiamojo įstatymo reikšmė labiau pagrūmojimo ir prevencinė".

Nei pridėti, nei atimti, pasakyta labai suprantamai, manyčiau, padrąsinamai, deja, ne balsuotojų naudai.

Bandoma "traukti iš šešėlio" milijonus ir tuos milijonus slepiančius verslininkus, bet įstatymų leidėjai ir teisėsauga labai vangiai traukia į dienos šviesą būtent šios srities nusikaltėlius.

Tradicinis klausimas, o kam tai naudinga? Ne už kalnų dar vieni rinkimai, jau formuojamos skaičiuotojų komandos, o gal vis dėlto būtų verta, kad prieš rinkimus su patvirtintais skaičiuotojais pabendrautų prokurorai, patikintų, kad gyvename teisinėje valstybėje. Kartu gal ir Baudžiamąjį kodeksą pastudijuotų, aritmetikos pamokytų.

Manau, verta sutelkti jėgas, kad tauta pamirštų piliečių sukurtą politinės tautosakos perlą apie balsuotojus ir skaičiuotojus.