Vienoje pokalbių laidoje Lietuvos šou padangės legenda Arūnas Valinskas pareiškė, kad mes „auginame narcizus ir ištižėlius, kurie žino savo teises, bet nežino savo pareigų“.

Klausiausi ir negalėjau patikėti savo ausimis? Ar čia ne tas pats A. Valinskas, kuris prieš daug metų krėtė cirką Seime? Ar ne tas pats, kuris išleido knygą apie save patį? Kuris vežė karučiu baltus centus sumokėti baudai ir paleido sparnuotą frazę apie „birką“, keliaujančią iš lūpų į lūpas?

Jis, tiek metų šiurpinęs žiūrovus vulgariu chamizmu ir farsu, dar drįsta ką nors smerkti.

Laidoje buvo kalbama apie „blogą“ jaunąją kartą (kurią? Gimusius nuo 1990 iki 2000 ar nuo 2000 iki 2015-ųjų?).

Taip pat laidoje pasisakė kažkokie pedagogai. Jie kaltino mistinius „supertėvelius“ ir „supermamytes“, kad šie neva pernelyg išlepino vaikus. Dalyvavo ir kažkokie kiti asmenys, turėję vienokių ar kitokių priekaištų jaunuomenei.

Vienas sportininkas net teigė vaikystėje buvęs debilas, bet dėl sporto ir disciplinos sugrįžęs į doros kelią.

Kalbos, kad „šiuolaikinis jaunimas – niekam tikęs“, yra tokios pat senos kaip ir pasaulis.

Tačiau mane šiuo atveju pašiurpino net ne pati diskusija ir joje išsakytų minčių banalumas, o tai, kaip per trisdešimt metų Lietuvos televizija nepasistūmėjo į priekį nė per nago juodymą. Kad „šiuolaikinis jaunimas blogas“, tokiose laidose buvo kalbama ir prieš trisdešimt, ir prieš dvidešimt, ir prieš penkiolika metų.

Šias laidas visada vesdavo kokia nors Edita, Nomeda, Asta ar Rūta. Jose dalyvaudavo ir „paprasti“, ir žymūs žmonės.

Kalbėdami apie blogą jaunimą, „žvaigždūnai“ (patys nesugebėję baigti jokios aukštosios ir gavę darbo vietą tik per pažintis, lipimą per kitų galvas ir subinių bučiavimą) visada pasakydavo, kad šiuolaikinis jaunimas puikiai žino savo teises, bet nežino pareigų (tarsi jie patys kada nors tas pareigas žinojo ir nebandė apmauti nei tėvų, nei kitų suaugusiųjų, nei bendraamžių).

Tada būtinai kokia nors Nušalintojo prezidento Rolando raidos centro direktorė kalbėdavo apie mistinius „supertėvelius“ ir „supermamytes“, kurie neva yra dėl visko kalti, nes nenulinčiuoja savo vaiko, išgirdę kokios nors poniutės „diagnozę“, arba puldavo valdžią, kad ši pedagogams moka per mažas algas.

Tada koks nors sportininkas, dainininkas ar aktorius atvirai pripažindavo esąs visiškai durnas, bet dėl sporto ar kitų užsiėmimų tapęs doru ir teisingu žmogumi.

Dar ateidavo koks nors neaiškus jaunas verslininkas ir papezėdavo, kad „nu, gal ir nėra tas jaunimas toks blogas, bet taip, yra daug durnių“.

Beveik trisdešimt metų visa tai buvo kartojama žodis žodin – tie patys televizijos kanalai, tos pačios temos, tos pačios frazės, tos pačios mintys, net, galiu prisiekti, laidų vedėjai ir dalyviai buvo tie patys.

Garbės žodis, televizininkai, sugalvokite ką nors naujo pagaliau arba likviduokite savo kanalus. Atrodo, kad jūs visiškai negerbiate bent šiek tiek protingesnių savo žiūrovų.

O dėl šiuolaikinio jaunimo, vaikai ir anūkai yra tėvų ir senelių atspindys. Kitaip tariant, debilai gimdo ir augina debilus. Nėra ko kaltinti veidrodžio, jeigu snukis kreivas.