Lietuvos žaliųjų partijos valdybos narys, VšĮ „Žaliosios politikos institutas“ viceprezidentas, aplinkosaugos ir vadybos ekspertas

Pastaruoju metu daug diskutuojama atliekų tvarkymo tema, pateikiamos įvairios deklaracijos, o esama situacija prasilenkia su Lietuvos tikslais ir siekiais šioje srityje. Šiandien atliekų tvarkymo prioritetai „teršėjas moka“ ar „atliekos tvarkomos jų susidarymo vietoje“ nėra įgyvendinami, nes tam ne tik visiškai neparuošta atliekų tvarkymo sistema, bet ir kyla daugybė klausimų. Ar atliekos susidaro pas gyventoją, ar jau pas gamintoją? Ar gyventojams yra sudaryta galimybė rūšiuoti? Ar jie motyvuojami ir ar jiems aišku, kodėl reikia rūšiuoti?

Kokia yra padėtis atliekų tvarkyme šiandien?

Vadovaujantis Europos Sąjungos direktyva dėl atliekų hierarchijos prioritetų, pirmiausia turi būti vengiama atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, turi būti paruošiamos pakartotiniam panaudojimui, perdirbamos, kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose ir kituose atliekų šalinimo įrenginiuose. Tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad ši direktyva Lietuvoje negalioja.

EUROSTAT duomenimis, 2012 Lietuvoje susidarė daugiau komunalinių atliekų vienam gyventojui nei kaimyninėse šalyse (Lietuva – virš 450 kg/1 gyv., Latvija – 350 kg/1 gyv., Estija – apie 300 kg/1 gyv.), bet mažiau nei siekia ES vidurkis, kuris yra 503 kg vienam gyventojui.

Atrodo, lyg ir būtų galima tuo didžiuoti, tačiau pažvelgus į atliekų perdirbimo statistiką, rezultatai jau nebeatrodo tokie džiuginantys. Lietuva perdirba (įskaitant kompostavimą) tik 19 kg komunalinių atliekų vienam gyventojui, kai tuo tarpu ES vidurkis šioje srityje jau yra pasiekęs apie 200 kg gyventojui.

Ieškoti argumentų, kad nėra, ką perdirbti ar kitaip teisintis – beprasmiška, nes 2010-2012 m. Lietuvoje apie 85 proc. susidariusių atliekų buvo šalinama sąvartynuose ir tik apie 10 proc. susidariusių antrinių žaliavų buvo eksportuojama ir perdirbama. Ypač didelė problema yra biodegraduojančių (virtuvės, žaliųjų) atliekų tvarkymo padėtis.

Bandymai surinkti ir perdirbti šias atliekas yra fragmentiniai, nesistemingi, o šia veikla užsiimančių verslo subjektų (privačių ir  savivaldybių įmonių) kontrolė prasta arba jos tiesiog nėra. Taip pat iki galo neužtikrinamas ES veiksmingu pripažintas principas „teršėjas moka“. Tam, kad padėtis keistųsi, kad ir patys galėtume keistis, visų pirma turi būti sudarytos tinkamos tvarkymo sąlygos mums, atliekų turėtojams.

Dėl tokios prastos šiandieninės situacijos Lietuvos atliekų tvarkyme ne tik kyla pavojus žmonių sveikatai, bet taip pat valstybei gresia Europos Sąjungos baudos už  jos direktyvose įtvirtintų ir Lietuvos prisiimtų įpareigojimų atliekų tvarkyme  nevykdymą.

Siekiant įvykdyti ES reikalavimus ir sukurti modernią atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje, 2000-2006 m. buvo įsteigta 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC). Jų pagalba bandoma užtikrinti atliekų tvarkymą, organizuoti visos atliekų sistemos sukūrimą. Savivaldybės, kurios yra RATC steigėjos, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, būtiną jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrinti jų funkcionavimą ir administruoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekimą. Dauguma savivaldybių sukurti ir plėtoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą jų regione pavedė atliekų tvarkymo centrams, kurie tapo vienais pagrindinių atliekų tvarkymo sistemos dalyvių.

Priklausomai nuo RATC iniciatyvos ir kompetencijos labai skiriasi jo veiklos pobūdis, funkcijos, atsakomybė ir veiklos rezultatai, tai daro atliekų tvarkymo sistemą sunkiai valdomą ir kontroliuojamą, o jų veiklos rezultatai nėra palyginami. Tik tiksliai apibrėžus centrų funkcijas ir atsakomybę bei vadovų kompetencijas, pagerėtų atliekų tvarkymo sistemų valdymas ir kontrolė.

Atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad ataskaitas apie atliekų susidarymą ir tvarkymą atliekų turėtojai teikia Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai – Aplinkos apsaugos agentūrai. Regioniniai atliekų centrai eksploatuoja sąvartynus, tad mato faktinius pristatytus kiekius. Ėmus ir sulyginus Aplinkos apsaugos agentūros ir Regioninių atliekų tvarkymo centrų  duomenis matomi dideli neatitikimai. Pavyzdžiui, 2012 m. tarp šių institucijų pateiktų duomenų apie sąvartyne pašalintas komunalines atliekas buvo 109421,8 t skirtumas. Kodėl taip yra?

Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirašiusi sutartis su 7 atliekų vežėjais – privačiomis bendrovėmis. Atliekų turėtojus registruoja administratoriai: namų bendrijos, butų ūkiai ir kt. Savivaldybė neturi ir nevaldo jokios informacijos apie atliekų turėtojus. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras nedisponuoja jokia informacija apie atliekų turėtojus, tad Vilniaus rajone nėra atliekų turėtojų apskaitos ir jos vykdytojo. Vilniaus regiono savivaldybėse taip pat nesilaikoma tvarkos ir nenustatoma mišrių komunalinių atliekų sudėtis.

Marijampolės, Šiaulių, Tauragės ir Vilniaus atliekų tvarkymo centrai ir šių rajonų savivaldybės iki 2012 m. nevertino mišrių komunalinių atliekų, šalinamų sąvartynuose, sudėties, nenustatė biologiškai skaidžių atliekų kiekio ir neatsiskaitė Aplinkos ministerijai. Kiti 6 centrai skaičius nustatinėjo pagal individualiai parengtas metodikas, tačiau Aplinkos ministerijai duomenų neteikė, todėl ši iki 2012 m. negalėjo kontroliuoti Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyto komunalinių bioskaidžių atliekų sąvartynuose mažinimo.

Kadangi iki šiol ne visose savivaldybėse nustatoma ir įvertinama atliekų sudėtis arba ataskaitos teikiamos ne laiku, gali būti neteisingai nustatyta ir įvertinta atliekų sudėtis, sąvartyne šalinamų biologiškai skaidžių atliekų kiekis. Taigi, šiandien negalime patikimai nustatyti šalyje surenkamų, perdirbamų/ panaudojamų ir sąvartynuose šalinamų mišrių komunalinių atliekų kiekių bei teisingų įmokų už atliekų tvarkymą dydžių.

Judėkime toliau  ir aptarkime atliekų tvarkymo sistemos dalis bei didžiausias jų problemas. 

Rūšiavimo linijos sąvartynuose

Atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad nuo šių metų pradžios savivaldybės privalo užtikrinti, jog sąvartynuose būtų šalinamos tik po rūšiavimo likusios netinkamos naudoti komunalinės atliekos. 8-iuose regioniniuose sąvartynuose iš esamų 11-os jau veikia vietinės rūšiavimo linijos. Vilniaus regiono Kazokiškių sąvartyne esančios linijos išrūšiuoja apie 2 tūkst. tonas mišrių atliekų per metus, kai tuo tarpu srautas yra apie 250 tūkst. tonų. Palyginimui, Marijampolė išrūšiuoja 2,7 tūkst. tonų, o Utena –  virš 15 tūkst. tonų. Taigi, antrinių žaliavų atskyrimas rūšiavimo linijose, lygint su srautu, yra itin menkas.

Konteineriai antrinėms žaliavoms

Antrinių žaliavų ir pakuotės atliekų tvarkymą turi organizuoti ir finansuoti gamintojų, ir importuotojų organizacijos, su kuriomis savivaldybės arba jų paskirti atliekų tvarkymo sistemos administratoriai iki 2013 m. balandžio 1 d. turėjo sudaryti antrinių žaliavų surinkimo ir tvarkymo sutartis. 2013 m. liepos 1 d. sutartis sudarė apie 50 savivaldybių.

Taigi, kitose savivaldybėse gamintojų pakuotės dar šalinamos sąvartynuose. Savivaldybės dar nėra įrengusios apie 2 tūkst. (vien Vilniuje ir Kaune virš 1 tūkst.) iš daugiau nei 10 tūkst. numatytų konteinerių aikštelių, skirtų antinėms žaliavoms surinkti. Tad visai nestebina visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ 2012 m. atliktos apklausos rezultatai, kurie atskleidė, kad 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų nerūšiuoja atliekų, nes neturi tam galimybių ir paskatos išrūšiuoti jas savo namuose.

Kompostavimo dėžės

Siekdami išspręsti  biologiškai skaidžių atliekų problemą regioniniai atliekų centrai ir savivaldybės iki 2013 m. liepos 1 d. nupirko virš 95 tūkst. priemonių, tarp kurių 71,5 tūkst. kompostavimo konteinerių ir virš 12,8 tūkst. kompostavimo dėžių. Tačiau dalis jų vis dar nėra išdalinti, nors nupirkti prieš metus.

Prastas pavyzdys: Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro konkursas dėl kompostavimo dėžių pirkimo įvyko 2012 m. gegužės mėn., tačiau dėl neaiškių aplinkybių sutartis su laimėtoju vis dar nepasirašyta. Perkamas kiekis – apie 52 tūkst. kompostavimo dėžių, todėl visoje Vilniaus apskrityje gyventojams nėra sudarytos galimybės atskirti bioskaidžias atliekas jų susidarymo vietose.

Geras pavyzdys: Tauragės regioninis atliekų tvarkymo centras gyventojus skatina kompostuoti žaliąsias ir bioskaidžias atliekas namų valdose pasidarytose kompostavimo dėžėse. Pagėgių, Tauragės, Jurbarko ir Šilalės miestų bei individualių namų gyventojams, kompostuojantiems bioskaidžias ir žaliąsias atliekas bei tai deklaruojantiems, taikomas 20 proc. sumažintas rinkliavos mokestis. Tauragės regione tai deklaravo 4625 gyventojai.

Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės

Vadovaujantis Valstybiniu strateginiu atliekų tvarkymo planu, Lietuvoje turi veikti 53 žaliųjų atliekų tvarkymo aikštelės. Šiandien jų įrengta 30.

Prastas pavyzdys: Vilniaus apskrityje neveikia nei viena žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė, darbai sustabdyti nuo 2012 m. rudens. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras dėl to paaiškinimų nėra pateikęs. Reikiama mobili kompostavimo įranga (ES finansuojamas projektas) nenupirkta, nepasirašomos sutartys su laimėtojais, nors konkursas baigtas dar 2012 m. pabaigoje. Taigi, Vilniaus apskrities gyventojams visiškai nėra sudarytos galimybės šalinti bioskaidžias atliekas tam skirtose vietose.

Geras pavyzdys: Alytuje veikia beveik visos iš 10 numatytų aikštelių, skirtų žaliųjų atliekų kompostavimui.

Taigi, šiandien regioninė atliekų tvarkymo sistema neužtikrina iškeltų tikslų bei principo „teršėjas moka“, nes ne visiems gyventojams sudarytos galimybės rūšiuoti atliekas bei vėluoja mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) projektai. Regioniniai atliekų centrai daro didesnę įtaką tuose regionuose, kuriuose jiems pavesta administruoti vietos atliekų tvarkymo sistemą, tačiau šalyje nėra atliekų apskaitos, o savivaldybės vadovaujasi skirtingomis skaičiavimo metodikomis, dalyje regionų nežinomos tvarkymo sąnaudos, taip pat savivaldybės negali kontroliuoti ir daryti įtaką faktinėms atliekų tvarkymo sąnaudoms.

Kadangi savivaldybės negali užtikrinti vieningo atliekų tvarkymo tikslų įgyvendinimo, tai padaryti būtų lengviau dalį valdymo perdavus Aplinkos ministerijai. Tik užtikrinus patikimą komunalinių atliekų apskaitą, visuomenė žinos tikrą atliekų kiekį, o institucijos, atsakingos už atliekų tvarkymą, lengviau priims teisingus sprendimus dėl atliekų tvarkymo būdo parinkimo.