Prisiminė senas anekdotas, kur herojus Ycykas apkaltino rabiną, kad jo sūnus nuėjo klystkeliais. Kai rabinas atsakė, kad jis apskritai sūnaus neturi, Ycykas pareiškė: "mano reikalas – pasakyti."

Panaši situacija Vilniuje. Miesto taryba , naudodamasi Europos fondų programomis, paruošė projektą įrengti naują, galingą biokuru varomą jėgainę. Ekspertų vertinimu, jai pradėjus veikti, ženkliai, beveik penkiolika procentų, atpigtų šildymo sąnaudos Vilniuje, negana to - jėgainė pagamintų ir didelį kiekį elektros bendriem Lietuvos poreikiams.

Rusijai mojuojant karo kirviu ir šantažuojant dujų, bei naftos tiekimo bizūnais, atrodytų tokia Vilniaus špyga rusiškiem spekuliantams, atsisakant didelės dalies "dujinės priklausomybės" – labai racionali , išradinga ir net patriotiška. Bet, suprantama, konservatoriška pusė iškart išrėžia savo nuogąstavimus, kad Vilniui viso to nereikia.

Tarp išreikštų abejonių didžiausias, matyt, tas, kad konservatoriški interesai šiuo atveju nustumiami į šalį. Vilniuje atpinga šiluma, sumažėja ir elektros energijos savikaina, sumažėja šalies priklausomybė nuo rusiškų dujų, atsiranda papildomų darbo vietų - netgi ženklią dalį projekto finansuoja Europos Sąjunga, o likusią strateginiai investuotojai. Tai kas gi blogai? Matyt, blogai yra tai, kad iš šio didelio projekto - nauda tik Lietuvai , Vilniui ir vilniečiams - ir jokios naudos su konservatoriais susijusiems personažams, bei jų įtakoje esančioms įmonėms. - Visa tai valdys neskaidrus verslas - rėžia dešinysis sparnas.

Matyt, Lietuvoje jau tampa norma pritrūkus argumentų apkaltinti oponentus nebūtom ar menamom nuodėmėm. Elgiantis civilizuotai, kaip mėgsta pabrėžti kai kurie Kembridžo absolventai, - vieši kaltinimai turėtų būti pagrindžiami realiais faktais. O ir skaidrumą sergstinčių institucijų Lietuvoje - pakankamai. Bet, matyt, garsių universitetų diplomai civilizacijos neprideda ir tuomet nugali nuoskaudos, kad, pagal Lietuvišką tradiciją, iš tokių didelių projektų - visai menka partinė nauda.

Tai kas gi Vilniui svarbiau – vilniečiai ar partiniai veikėjai, vis kaišiojantys pagalius ir stabdantys racionalius sprendimus? Vis tik norisi tikėti, kad netapsime anekdotinių herojų įkaitais.