Nors autorius pripažįsta, kad Lietuvos sostinei pirmiausia reikia atsikratyti sovietinio palikimo, tačiau pastarąjį suvokia tik kaip Žaliojo tilto skulptūras ir kitokį architektūrinį paveldą, visiškai ignoruodamas vilniečių mąstymo ir elgesio būdus, kurie, kaip, beje, ir daugelyje kitų Lietuvos miestų, yra perimti iš sovietinių laikų. Pataikavimo, nomenklatūrinio veikimo ir daugelio kitų anų laikų likučių dabartyje B.Gailius tiesiog nepastebi. Atrodo, kad jų atsikratyti bus daug sunkiau nei Raudonosios armijos didvyrių ir kitų veikėjų skulptūrų, kurios dėl keliamų diskusijų ir triukšmo labiau kelia juoką nei pasipiktinimą.
Svarstybos, ar palikti, ar nugriauti senus monumentus, deja, visiškai nepaskatina masinio sąmoningumo, kuris skatintų įsisąmoninti tą nepageidaujamą vidinį paveldą, kurį nešiojasi daugelis iš mūsų. Be to, nugriovus sovietines skulptūras, būtų aiškiai pasakyta, kad norime tiesiog pamiršti tuos penkis dešimtmečius okupacijos metų.
Filosofas Slavojus Žižekas postmoderniais psichoanalitiniais kino tyrimais yra patvirtinęs, kad, norint ką nors pamiršti, pirmiausia reikia tai gerai ir labai tiksliai atsiminti. Šis teiginys paaiškina ir nuosaikią poeto Tomo Venclovos (paprastai jis negaili aštrių žodžių kritikuodamas vieną ar kitą reiškinį) poziciją sovietinių paminklų problemos atžvilgiu, ir Vokietijos sostinės Berlyno pasirinkimą išsaugoti beveik visas skulptūras iš Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų iki pat sienos griuvimo. Tikėtina, kad, kasdien pervažiuodami Žaliąjį tiltą, daugelis vilniečių vis aiškiau galėtų suvokti, ką sovietiniai metai su mumis, ne vien vilniečiais, padarė.
Dar minėtame tekste B.Gailius tarp eilučių siūlo pernelyg nekreipti dėmesio į Vilniaus praeitį (taip pateisina skulptūrų nugriovimą) ir nukreipti savo mąstymą į ateitį. Deja, ir čia vizionieriško mąstymo pritrūksta. Juk Lietuvos sostinė, kaip ir nedaugelis Rytų ir Centrinės Europos miestų, labiausiai Krokuva, ir yra saviti tuo, kad turi jokiais pinigais neįkainojamą kultūrinį paveldą, reikalaujantį nuolatinio atminties darbo. Žinoma, atsimenančiam žmogui gyventi yra sunkiau, bet kartu ir daug įdomiau. Poetas Kęstutis Navakas neseniai rašė, kad Kaunas niujorkizuojasi. Tą patį prieš dešimtmetį pradėjo daryti ir Vilnius. Iš esmės pasaulyje esama dviejų tipų miestų: vieni yra tie, kurie turi didžiulį kultūrinį praeities sluoksnį ir jo nepamiršta, nes jis yra šių miestų dabarties ir ateities sąlyga ir garantas (toks miestas Rytų Europoje turbūt labiausiai yra Krokuva); kiti miestai susikuria ir nuolat plėtojasi į juos atvažiavusių, persikėlusių gyventi iš kitur žmonių dėka (tokie miestai yra ir Niujorkas, ir Karaliaučius po Antrojo pasaulinio karo). Jaukūs ir prisimenantys savo praeitį miestai yra kiek arčiau žmogaus, sunkiau pasiduoda neoliberaliajai rinkos jėgai, tačiau yra žmonių, kurie labai mėgsta ir mielai gyvena suvažiavusių gyventojų miestuose – tokie žmonės ir patys dažniausiai siekia pamiršti ir atsikratyti sunkios praeities. Vilnius šiuo metu yra unikalus tuo, kad mūsų akyse iš jaukaus nedidelio Rytų Europos fenomeno su istorine atmintimi virsta suvažiavusiųjų ir rinkai bei politinei galiai paklūstančių žmonių gyvenamąja vieta. Šio proceso turbūt nesustabdys niekas, todėl galime tik gailėti istorinės Vilniaus praeities ir suprasti, kad taip pamirštama nepageidaujama okupacijų istorija. Ateities Vilnius bus miestas be šaknų ir sentimentų praeičiai – tik laiko klausimas, kada jis virs pretenduojančiu į daugelio Vakarų valstybių standartinių megapolių būrį.
Kalbėdamas apie Lietuvos sostinės žmones, B.Gailius tvirtina, kad jie privalo jaustis priklausantys elitui, todėl turėtų tramdyti aistras ir daugeliu atvejų elgtis išmintingiau, nei kitų Lietuvos miestų gyventojai. Deja, pati "elito" sąvoka yra jau senamadiška ir visiškai neatitinka šių dienų realijų – sunku įsivaizduoti daugelį Pavilnio ar Fabijoniškių daugiabučių gyventojų kaip elitą. "Elito" sąvoka B.Gailius bando pateisinti vilniečių aroganciją, savotiškai ją kompensuoti ir reabilituoti, tačiau juk akivaizdu, kad daugelis miegamųjų sostinės rajonų žmonių yra persikėlę į Vilnių gana neseniai, todėl dažniausiai niekuo nesiskiria nuo įsikūrusiųjų regionuose: yra tokie pat nelabai turtingi, daugelio iš jų kultūriniai interesai ir mąstymo akiratis yra gana siauri. Ar pagrįsta tikėtis, kad visi vilniečiai staiga taps išmintingi ir santūrūs? Tikrosios arogancijos priežastys dažniausiai susiformuoja ne todėl, kad sostinėje gyvenama kaip nors kitaip, ypatingiau nei provincijoje. Arogancija iš tiesų kyla iš posovietinio savo, kaip asmens, menkumo suvokimo, jį paslepiant po sostinės didybe ir elgiantis pasipūtusiai. Daugeliu atvejų vienintelė reali vilniečio arogancijos priežastis yra keliais šimtais eurų nuo provincijos žmonių darbo užmokesčio besiskiriantis atlyginimas ir kreditai, prirakinę sostinėje iki gyvenimo pabaigos. Vilnietis išsilaisvinti gali tik vienu būdu – tapdamas individu, atsisakiusiu paniekos artimajam, kaimynui, kolegai, praeiviui. Tačiau tam labiausiai būtinas realybe, o ne psichologiniais kompleksais, pagrįstas savęs vertinimas, kuris formuojasi tik tada, kai kompleksų priežastys yra aiškiai suvokiamos ir įsisąmoninamos.
Dar B.Gailius siūlo vilniečiams tapti vieningais, lengvai susitariančiais įvairiais klausimais, todėl nesukančiais sau galvos dėl kitaip mąstančiųjų ir kitaip besielgiančiųjų. Pagal minėto komentaro autorių, Vilnius turėtų pavirsti "naująja Maskva", kurioje nėra vietos empatijai ir klasikinėms, nesovietinėms žmogiškumo formoms. Noriu tikėti, kad, net pamiršęs savo praeitį, atsikratęs kolektyvinių traumų, virtęs tikru, bet šiek tiek nejaukiu didmiesčiu, Lietuvos sostinės miestas dar gali, skirtingai nei manė rašytojas ir publicistas Ričardas Gavelis, duoti gyvybę naujai kultūrai, darbo ir elgesio formoms ir iš viso to išvystyti politiką, kuri dar nepamiršta ir šiokio tokio socialinio jautrumo.
Naujausi komentarai