1988-ieji Lietuvoje. Europos vertybių paieškos

Intriga ne tik tai, kad sovietų Lietuvoje plito Vakarų pasaulyje atsiradęs muzikos stilius, bet ir ta, jog leidžia klausti, kieno pasaulio vizija buvo fantasmagoriškesnė – pankų ar komunistų. Su pastarąja intencija galima sieti 1988 m. išleistą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio almanachą "Europa", kuriame yra daug įdomių interviu ir straipsnių, padedančių suprasti vykusius mąstymo pokyčius.

Įdomiausius pokyčius sovietinėje pasaulėžiūroje nužymi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Romualdo Ozolo ir vokiečių filosofo, nagrinėjančio racionalumo teoriją, Jurgeno Habermaso interviu. Kokių erezinių minčių paskleidė šis pokalbis? Išsakytas teiginys, kad Europos išskirtiniai bruožai yra politinių jėgų pliuralizmas, politinės valdžios padalijimas ir kultūrinė bei nacionalinė įvairovė, akivaizdžiai prieštaravo sovietinio žmogaus vizijai. Bet tuo neapsiribojama ir žengiama toliau, prabylama apie kultūrines Europos galias, neatsiejamas nuo krikščionybės, racionalizmo ir empirizmo teorijų bei jų kritikos. Įtampa tarp protu pagrįsto pažinimo ir jo kritikos – modernaus europietiško mąstymo bruožas. Ne veltui J. Habermasas pamini Friedrichą Nietschę, kuris buvo prabilęs apie aukščiausių vertybių nuvertėjimą. Ne mažiau aktualus ir nacionalinių kultūrų santykis su pasauline rinka, kurios siūlomiems prekių ženklams sunku atsispirti. Ypatingas dėmesys šiame pokalbyje skiriamas Michailo Gorbačiovo reformoms ir jų kritikai (tiems laikams labai netikėtas posūkis). J. Habermasas negailestingas biurokratiniam socializmui: "O dabar biurokratinis socializmas dar turi pirma ieškoti ekvivalentiškos išeities, galvodamas apie savo didžiausias ydas. Tatai, jeigu tik viskas gerai klostysis, galėtų būti istorinis Gorbačiovo vaidmuo." Vokiečių mąstytojas taikliai pastebi bendrus Europos jaunimo mąstymo pokyčius: "... tarp jaunimo pastebimas nepaprastas liberalizacijos protrūkis ir ryški nuostatų ir elgsenos individualizacija. Galima tiktai viltis, kad šitos tendencijos ir toliau plėtosis, atnešdamos fundamentalią demokratizaciją, smarkiai pranokstančią tai, ką šiandien propaguoja Gorbačiovas."

Lietuvos pankrokas su savo kartais sunkiais suvokiamais dainos tekstais metė individualų iššūkį griežtai reglamentuotai sovietinei kultūrai. Vadinasi, viešumo (glasnost) politika iš pradžių atvėrė kultūrinės, o vėliau ir politinės įvairovės Pandoros skrynią, iš kurios pasklido įvairūs gaivalai (komunistinės pasaulėžiūros požiūriu), ir kurių nesugebėjo suvaldyti biurokratinis socializmas. Gal ir galima ilgėtis anų laikų, bet reikia suprasti, kad kečupas, kokakola ir komunizmas nedera.

Sąjūdis ir jo inicijuoti pokyčiai atsirado reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje.

R. Ozolo ir J. Habermaso pokalbyje aptariamos ir tarptautinių santykių aktualijos, kurios neprarado svarbos ir dabar: "Tiktai blokų abipusis atsitraukimas, radikalus įtempimo sumažinimas politikos srityje, dabar štai leidęs sudaryti sutartį dėl vidutinio nuotolio raketų, duos mums Europoje vėlei oro, kuriuo galės kvėpuoti ir mažos tautos ir kuriame bus įmanoma tikrai pliuralistinė koegzistencija". Dėl to projektas "Nordstream 2" ir kiti Rusijos užsienio politikos vingiai bei didžiųjų Europos valstybių reveransai Rytų kaimynei verčia nuolatos klausti, ar liks erdvės mažoms tautoms Europoje. Pastarąjį R. Ozolo ir J. Habermaso pokalbį galime laikyti pranašingu, nes jame nuskamba lemtingi žodžiai, kurie aktualūs ir dabar: "Europos tautų vienybės pagrindas – laisvas jų kultūrinio pliuralizmo klestėjimas nevaržomo bendravimo sąlygomis. O čia ir vėl būtina prielaida – regresyvių politinių režimų panaikinimas." Taigi, ar Rusijos ir Baltarusijos demokratizacijos galimybės, ar ekonominė nauda lems Europos ateitį?

Būtina atkreipti dėmesį visų, kurie vis dar ilgisi sovietinės tvarkos ir teisingumo, į almanache "Europa" pateikiamą laikraščio "Literaturnaja gazeta" korespondento Jurijaus Ščerbako interviu "Ką uždraudė Černobylis" ir jame išsakytas mintis. Pirma mintis: "Nejaugi mūsų sistema efektyvi tik ekstremaliomis sąlygomis?! Karo, stichinių nelaimių, avarijų metu? Manau, kad tai ne tik sistemos, ne tik socializmo deformacijų, apie kurias dabar tiek daug ir teisingai kalbama, bet ir tautos charakterio dalykas – apie tai irgi reikia pasakyti tiesiai. Rašytojas padarys savai liaudžiai meškos paslaugą, jeigu sakys jai tik komplimentus. Tiesiai reikia pasakyti ir apie mūsų tautos trūkumus, apie mūsų nuodėmes: apie tingumą, apsileidimą, netvarkingumą, girtuoklystę, siekimą viską atlikti "o gal" principu. O gal nieko neatsitiks, galvojome statydami ketvirtą bloką. Neišdegė. Černobylio avarija palietė pačias opiausias mūsų gyvenimo žaizdas." Antra mintis : "Taikliai apie tai, duodamas interviu apysakai, pasakė akademikas Valerijus Legasovas: "Žemas techninis lygis, žemas šių žmonių atsakomybės lygis – tai ne priežastis, o padarinys. Jų menko dorovės lygio padarinys." Trečia mintis: "Sudievinome techniką, dėjome viltis į rublį, užmiršome etiką. Atsirado sauso technokrato, mokslininko pragmatiko tipas, negalvojančio apie galimus tolimus mokslinio sprendimo padarinius. Tai rimta visuomenės korozija."

Lietuvos Sąjūdis atsirado tuo metu, kai įvardytos sovietinės visuomenės problemos pradėjo rėžti akį, tačiau lietuvių visuomenės kultūros vertybės padiktavo sprendimus, kurie leido pasinaudoti M.Gorbačiovo reformomis ir išsivaduoti iš biurokratinio socializmo gniaužtų.

Ryškias mąstymo pokyčių ribas nužymėjo Alfredas Bumblauskas "Kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje?" Svarbi detalė: tuo metu Lietuvos istorijos niekas neskirstė pagal valstybingumo raidą, pvz., LDK, LDK Abiejų Tautų Respublikoje ir t. t. Visa istorija buvo periodizuota pagal ekonominių formacijų kaitą: vergovė, feodalizmas, kapitalizmas ir t. t. A. Bumblauskas kelia lemtingą klausimą, kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje. Pagrindinį smūgį A. Bumblauskas skiria nuo Jekaterinos II kurtam ir puoselėtam bendros rusų–lietuvių valstybės įvaizdžiui. Teigdamas, kad pagrindinis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos yra individualios valstiečių nuosavybės – alodo atsiradimas. Šį požiūrį istorikas pagrindžia ne tik Edvardo Gudavičiaus tyrinėjimais, bet ir (kaip įprasta tuo metu), Friedricho Engelso pastebėjimais, kuriuose aiškiai įvardijama skirtis tarp Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos. Jo tvirtinimu, mes esame tame Europos regione, kurioje paplito individuali, o kartu ir privati nuosavybė, o Rusija jau kitame, kuriame paplitusi bendruomeninė nuosavybė. Vadinasi, išskirtinis Vakarų Europos bruožas – privati nuosavybė. Ir tai pripažino F. Engelsas.

Lemtingas Lietuvos šuolis link europietiškos civilizacijos įvyko po krikšto, kai sparčiai pradėjo formuotis bajorų luomas, miestų savivalda, katalikų bažnyčių tinklas. Tačiau pati įdomiausia šio straipsnio dalis yra jo pabaiga. A. Bumblauskas pasako labai svarbius žodžius: "Visa, apie ką kalbėjome, – tai tik feodalizmo epochos civilizacijų reljefas. Socializme jau kitaip. Socializmas lyg ir pašauktas supilti naujus kalnus. Deja, neretai šis darbas buvo sutapatinamas su kalnų nukasimu. Gerai, jei buvo ką nukasti, – visuomenė neprarasdavo pagrindo. O jei gruntas buvo užpilamas ant liūno, o jei kasti ir pilti nebuvo kur, jei buvo pilama tik žodžiais... Kuo didesnis atotrūkis tarp pagrindo ir žodžių, tuo gražesnė dirva F. Engelso nusakytam reiškinių virtimo savo priešybe dėsniui: "Šis perėjimas į savo priešybę, šis pasiekimas tokio galutinio taško, kuris poliariškai priešingas pradiniam, yra neišvengiamas likimas visų judėjimų, kurių priežastis ir egzistavimo sąlygas jų dalyviai suvokia miglotai ir todėl kelia jiems iliuzinių tikslų."

Tenka pripažinti ir tai, jog Nėriaus Pečiūros kurtos pankiškos dainos kai kuriais aspektais atitinka A.Bumblausko panaudotą F. Engelso mintį. Taigi, Sąjūdis ir jo inicijuoti pokyčiai atsirado reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje.

O tam, kad neužmigtume ant šlovės laurų, verta įsiklausyti į Edvardo Gudavičiaus žodžius, pateikiamus Aurimo Švedo knygoje "Visa istorija yra gyvenimas": "Mūsų istorija yra skurdo istorija. Tačiau skurdas yra nevienodas. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėlto europiečiai. Štai kur glūdi mūsų istorijos esmė. Todėl, jeigu mes ir turime kažką, kuo galime didžiuotis, tai visų pirma reikia kalbėti apie europietiškas vertybes, kurias nors ir žemiausiu lygiu, tačiau vis dėlto esame įsisavinę. Žinoma, tai yra tik žemiausio lygio recepcija. Todėl mes nuolat privalome galvoti, kaip reikia šį lygį pakelti visose srityse. Pradedant nuo paprasčiausio juodo darbo iki pačių mokslo viršūnių. Tačiau lietuvis dažnai nemoka ir nenori dirbti. Tai yra mūsų istorijos palikimas. Tiesa, dabar jau galima kalbėti apie tai, kad noras dirbti kai kuriems palengva atsiranda. Šitas noras visų pirma pasireiškė per emigracijos procesus. Kita vertus, tai anokia naujiena. O kas buvo prieš šimtą metų? Lygiai tas pats. Žmonės, kurie jautė savo potenciją ir norėjo dirbti, vyko iš Lietuvos. Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe, nes joje egzistavo tik nesuinteresuotas darbas. Beje, esame kalbėję apie ritualizuotus humanitarų bendrijos santykius. Tai yra ne kas kita, kaip feodalinis palikimas. Baudžiauninkų, vergų visuomenės, "dovana" mums... O tai išgyvendinti galima tiktai juodu darbu. Pradėkime pagaliau dirbti. Gerai dirbti. Ką tai reiškia? Įsisąmoninkime pagaliau, kad mes tik darbu galime viską pasiekti ir išsivaduokime pagaliau iš vergų mentaliteto. Mokslas yra neatskiriama gyvenimo dalis, todėl keiskime save ir kartu sugebėsime keisti daugelį dalykų, kurie egzistuoja šalia mūsų." Pastaroji mintis turi tapti programine visiems, kurie kalba ir galvoja apie gerovės valstybės kūrimą.