Televizoriaus ekrane Prezidentas A.M.Brazauskas iki pamėlynavimo aiškina, kad Valdovų rūmus privalu kuo greičiau užbaigti. Esą reikia, kad statybininkai paskubėtų, nes rūmus būtina atidaryti iki Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo iškilmių pradžios. Todėl iš premjero A.Kubiliaus šiam reikalui reikalauja skirti dar 20 mln. litų.

Ir vėl norima pinigų iš valstybės biudžeto, iš žmonių surinktų mokesčių.

Kaip A.Brazauskas nemato, kad pensininkai badauja, kad policija mažai uždirba, kad studentai maištauja, o visa Lietuva – bedugnėje. Gal A.Brazauskui į varganus žmonių gyvenimus nusispjauti?

Jei tokiu dideliu patriotu jis save laiko, tai tegul parduoda savo žmonos Kristinos viešbutį, savo nekilnojamąjį turtą, medžioklės trofėjus ir tegu taip prisideda prie jam labiausiai reikalingų Valdovų rūmų.

Ir dar galiu patarti, iš kur gauti pinigų. Yra visa armija teisėjų, prokurorų, kurie gauna dideles algas. Nurėžkite jiems po pusę atlyginimo, o ne leiskite prisiteisti kompensacijas už kažkada jiems sumažintas algas. Ar tai kokie nors dievai, kad jų negalima liesti? Jei jau krizė, tai krizė turi būti visiems. Badaujantiems žmonėms išvis jau ne krizė, o p...

Negi A.Brazauskas Valdovų rūmuose nusprendė įsirengti sau mauzoliejų?

Tūkstantmetį juk galime paminėti ir be Valdovų rūmų. Juos užbaigti reikėtų sulaukus geresnių laikų, kai praslinks ta krizė ir kai nors truputį atsigausime.

Mums, paprastiems žmonėms, mažiausiai galvą skauda dėl Valdovų rūmų ir A.Brazausko užgaidų. Mums labiau rūpi vaikų ateitis ir mūsų pačių šiandieninis gyvenimas.

Yra toks posakis, kad peniukšlė kiaulė nesupranta, ko žviegia alkanas paršelis, tad ir nusipenėjusiems valdžios ponams sunku suvokti paprastų žmonių prioritetus.

Valdžios ponai jau į kairę dešinę ištaškė biudžeto pinigus, leido litus vėjais – iššaudė fejerverkais į orą, iš užsienio prisipirko senų geldų, atseit povandeninių laivų. Tik ką jūroje galabys jomis, neaišku. Reikėjo palaukti, užsieniečiai būtų tą metalo laužą už dyką atidavę.

Toks nemokėjimas gyventi ir taupyti – ne šiaip sau, nes jis susijęs su galimybe susižerti apvalias sumas į savo privačias kišenes.

O išvargintus žmones tuo pat metu smaugia iki mėlynumo. Net prie sovietų nebuvo, kad iš savo tautos šitaip tyčiotųsi. Tik ar ilgai tai tęsis?

Į galvą vis lenda amžiną atilsį rašytojo V.Petkevičiaus mintis iš vieno jo kūrinio: kol senoji valdančiųjų komunistų karta neišdvės, tol tvarkos ir pagarbos žmonėms nebus. Tad laukime. Nes paprastam žmogui nieko kito nebelieka.