Arūnas Valinskas taiko į Prezidento postą. Daugybę metų dirbęs pramogų versle jis gerai perprato lietuvišką mentalitetą, savo kailiu patyrė visuomenės nuotaikas ir gerai suvokia, kad šis laikas jam yra labai parankus. Kas galėtų paneigti, kad A.Valinskas ir savo partiją kūrė tik todėl, kad susilažino, jog panorėjęs gali "išdurti" politikos briedžius ir laimėti Prezidento rinkimus?

Gudrumo ir geros uoslės iš A.Valinsko neatimsi. Pajutęs situacijos po rinkimų sudėtingumą, jis ryžtingai prisišliejo prie Andriaus Kubiliaus. Nes pastarasis be tautos prisikėlėlių balsų Vyriausybės vairo niekaip negautų.

Artūras Zuokas nėra ir negali būti ištikimas, o susidėti su darbiečiais konservatoriams neleidžia praeities pareiškimai ir pozos. "Briedis" A.Kubilius ir draugai, matydami TV žvaigždės liguistą norą būti pirmuoju, spjovė į principus ir stumte prastūmė jį į Seimo pirmininkus. Išties šis postas, nors ir yra antras pagal svarbą Lietuvos valdžios hierarchijoje, tačiau kur kas mažiau įtakingas nei Prezidento ar premjero. Tad plėšytis dėl jo konservatorių ir krikdemų partija nematė reikalo. O A.Valinskui šios pareigos lengviau "įkandamos", lyginant su Vyriausybės vadovo ar ministro, kur reikalingas įtemptas triūsas ir išmanymas.

Ar po naktinių Seimo vadovų rinkimų neryškėja tikroji Permainų koalicijos intencija? Realiomis, fundamentaliomis, esminėmis permainomis nelabai tekvepia. Visas dėmesys sutelktas postams, nes tik jie galės patenkinti asmeninius ir partinius interesus. Antikrizinė koalicijos programa yra tik gražus akių dūmimas, siekis ekvilibristiškai perskirstyti visų mūsų pinigų srautus.

Finansų sistema ir toliau liks tokia pat miglota, silpnai kontroliuojama, o visa krizės našta kris ant mažiausiai pasiturinčiųjų ir vidutiniokų. Pajamų mokesčių mažinimas, didinant kitus bei mažinant įmokas į pensijų fondus, yra tik spalvingai ir viliojamai supakuota suktybė. Ne šiaip sau stovėdamas parlamento tribūnoje kaip kandidatas į Seimo pirmininkus A.Valinskas išsisukinėjo ir vengė atsakinėti į klausimus apie antikrizinės programos nuostatas, nes intuityviai jautė, kad ne viskas čia teisinga ir tikslinga.

A.Kubiliui reikia A.Valinsko tikriausiai ir dėl to, kad galėtų savo kompanijos siekius maskuoti didžiajai politikai nesubrendusių valinskininkų arogantiškomis, bravūriškomis, stačiokiškomis kliauzėmis. Jis konservatoriams reikalingas ir dėl baimės vieniems prisiimti atsakomybę už galimus pralaimėjimus.

Labai svarbu ir džiugu, kad naujoji dauguma skelbia sieksią permainų. Bet vien noro, kaip ir dešimties Dievo įsakymų, tam nepakanka. Dar reikia išminties, žinių, nuovokos, principingumo ir padorumo. Vėlus pirmadienio vakaras kužda, kad to naujajai koalicijai dar trūksta.

A.Kubilius nuoširdžiai pasistengė. Kad ir su trikdžiais vienas mūšis laimėtas: A.Valinskas vadovaus Seimui.

Šis postas – tai parlamentinės patirties, pagarbos ir pasitikėjimo pozicija. Visose demokratinėse valstybėse parlamentams vadovauja itin patyrę politikai, daugumai iš jų tai būna karjeros viršūnė. Lietuvoje, kaip matome, patirtis ir kompetencija nėra svarbu.

Todėl daug didesnį patyrimą turintiems, juodą ir baltą ragavusiems Seimo nariams nuo šiol vadovaus puikus renginių vedėjas, geriausias visų laikų Lietuvos konferansjė.
Baugu tik, kad bejunginėjant TV kanalus, kyla pavojus nejučia susipainioti ir išvydus ekrane A.Valinską nuoširdžiai tikėtis kokio Radžio ar Minedo dainų. Nes būtent jų karjeros skrydis tiesiogiai asocijuojasi su Seimo pirmininko pavarde. Ir tada piktai perjungus kanalą į kitą, likti nuviltam, nes būtent ten mekens mūsų estrados keistuoliai, o ne vyks Seimo posėdis. Bet tai – jau mano, televizoriaus pultelio maigytojo, problemos.