Apie Aistes ir Martynus

Nugirstoji istorija skambėjo maždaug taip: toji apkalbama mergina, pavadinkim ją Aiste, jau kelerius metus draugauja su vaikinu, tebūnie Martynu. Visai neseniai susižadėjo dar viena jų draugė, o va Aistei Martynas kaip nesiperša, taip nesiperša. Martynui nemažai spaudimo iš širdies draugės tenka atlaikyti, nes jai tas išsvajotasis žiedas – tiesiog gyvybiškai būtinas. Pats Martynas draugams prasitarė, kad pirštis bijo. Pirmiausia dėl to, kad kai sugalvos brangioji vestuvių šventės planą, šis kainuos tiek, kiek pradinis įnašas už 100 kv. m butą miesto centre. Ir mokėti už viską tektų, teisingai, "tau, Martynai".

Tada tik pakrizenau į kumštį, bet ilgokai toji istorija iš atminties nedyla. Visų pirma, niekaip negaliu suprasti, kaip du žmonės, keletą metų gyvenantys kartu, neranda progos ar drąsos atvirai vienas kitam pasakyti: "Jei jau išties planuojame ateitį kartu, geriau jausčiausi, jei savo įsipareigojimus įteisintume" arba "Žinai, man atrodo, mažų mažiausiai kvaila imti paskolą dėl šventės, truksiančios vieną vakarą". Jei tavo žmogus ne idiotas, turėtų išgirsti ir padaryti išvadas. Tik gal bėda ta, kad tų išvadų ir bijome?

Vadinkite mane senamadiška, bet, mano galva, santuoka – ne koks iPhone, kurį visos draugės jau spėjo nusipirkti, tai dabar ir tau reikia.

Kažkada kunigas Ričardas Doveika samprotavo, jog šiandien vestuvės užgožė santuoką. Sunku su juo nesutikti, ypač kai pagrindiniu akstinu ištekėti tampa draugių baltomis suknelėmis vaizdiniai ar į nugarą kvėpuojantis trisdešimtas gimtadienis. Kartais net prieinama iki tokių tragikomiškų atvejų, kai desperacija priverčia elgtis kvailai, pavyzdžiui, nusprendžiama: "turiu ištekėti per trejus metus", o tada imamasi ieškoti jaunikio.

Vadinkite mane senamadiška, bet, mano galva, santuoka – ne koks iPhone, kurį visos draugės jau spėjo nusipirkti, tai dabar ir tau reikia. Tuoktis reikėtų dėl to, jog jautiesi pagaliau suradęs tą, su kuriuo nuoširdžiai trokšti būti, kad ir kaip banaliai skamba, ir džiaugsme, ir varge. Tą, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir su kuriuo būdamas jauti, jog tampi geresniu žmogumi. Ir, man atrodo, jei pasiseka tokį žmogų rasti (ir tokiu žmogumi būti kitam), svarbiausia, kad tvirtai laikydamas už rankos jis kartu eitų per gyvenimą. Jei gali sau leisti ir to nori – tebūnie Manto Petruškevičiaus kurtos gėlių kompozicijos ir didžiulis prabangus dvaras. Bet tai viso labo nebūtinos detalės didelės meilės fone. Kaip, beje, ir pačios vestuvės.

Apskritai keistoka, kad nors dabartiniais laikais netekėjusių trisdešimtmečių pirštais jau niekas nebado ir senmergėmis garsiai nevadina, daugeliui merginų vedybos skamba kaip saugumo sinonimas. Tarsi, kaip tose pasakose, ištekėsi ir iškart baigsis visos bėdos, gyvensi "ilgai ir laimingai". Tik realybė ir skyrybų statistika, deja, byloja priešingai. Jau nekalbu apie tuos atvejus, kai žiedas ant piršto neapsaugo nuo agresijos ar lakstymo po svetimus guolius. Dažnai jau įteisinus savo santykius, su laiku nublanksta pirminės cheminės reakcijos ir nutinka "gyvenimas". O santuoka yra pažadas, kad net ir per didžiules audras stengsiesi likti drauge ir vienas kitą saugoti.

Gražu, kai besituokiančios poros iš tiesų tiki, jog pavyks. Dar nuostabiau, kai po keliasdešimt metų pažvelgę atgal gali pasidžiaugti, kad pavyko. Tačiau, žinote, man regis svarbiausia, kad žengti prie altoriaus norėtų abudu. Ir dėl teisingų priežasčių. Nes galima dviese nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą turint skirtingas pavardes. Užtat, jei šeima kuriama su mintimi: "Na štai, darau, kaip ji norėjo, gal dabar jau man duos ramybę" ir "Pagaliau jį prispaudžiau, kokia aš gudruolė!", tai jokia čia šeima. Nes šeimos pamatas – meilė. O meilėje nėra vietos manipuliacijoms ir prievartai.