Apie močiutišką auksą ir pokyčius

Nežinau, kaip sekasi jums, bet aš visuomet priklausiau tai grupei žmonių, kuriems kažką savyje labai kardinaliai keisti sekasi sunkokai. Kad ir kaip norisi, pavyzdžiui, maitintis visiškai sveikai, jau po savaitės (ar net jai nepraėjus) sugundo koks seksualiai atrodantis "lava cake" pyragaitis. Arba žiūri, kad vietoje penkių užsibrėžtų treniruočių šią savaitę padarei gal tik dvi, bet užtat peržiūrėjai du sezonus serialo "American Gods". Gal todėl kiek baimingai ir žvelgiu į tuos, kurie, atrodo, dar neseniai kas antrą vakarą mynė naktinių barų slenksčius, o paskui nuvyko į kokį Vietnamą ir ten patyrė nušvitimą – šiandien kalba apie dvasingumą, pagal visas veganų tradicijas nedėvi net vilnos ir minta kiaulpienių žiedais. Gal kokie ateiviai iš vandenyno bangų išniro ir smegenų programinę įrangą perrašė, maža ką...

O kalbant rimtai, tai kažką iš esmės koreguoti savyje absoliučiai daugumai yra išties nelengva. Ir visai nesvarbu, ar užsibrėžei mažinti akis badančias apimtis, ar apgenėti žalingas charakterio savybes. Net jeigu pats žinai, kad įgimtas drovumas smukdo karjeros galimybes, patologinis pavydas ėda santykius, o pomėgis kelti isterijas jau ne pirmąkart baigiasi skyrybomis. Net jeigu ir pats mielai paprašytum džino (pasakų herojaus, ne gėrimo), kad šis mosteltų ranka ir tavąsias problemas išspręstų. Kuoptis savo vidinę netvarką – vienas daugiausia valios pastangų ir ryžto reikalaujančių darbų. Šis darbas reikalauja nuolat save stebėti, gludinti kampus, suklupti ir eiti tolyn nubrozdintais keliais.

Tikime, jei jau mums kas nors truputį nepasiseka, galima tą patyliukais sušluoti po kilimu, o jei klysta aplinkiniai – iškart skaudžiai baksnojame jiems alkūnėmis į šonus.

Ir tuomet kyla klausimas, kodėl, šitą puikiai žinodami, iš kitų viską, kas tik mums neįtinka, taip dažnai reikalaujame su šaknimis rauti lauk? Iš kur įsitikinimas, kad vien faktas, jog kažkas mums nuoširdžiai rūpi, suteikia teisę versti tapti geresne (mūsų akimis) jo paties versija? Ir kalbu ne tik apie tą vaizdinį iš romantinių santykių, kai pikta žmona su suktukais plaukuose neišleidžia savo mylimo alaus entuziasto žiūrėti futbolo su draugais. Stengtis tapti geresniems, tobulesniems ir laimingesniems prašome visų aplink: per mažai akademiškų vaikų, nuolatos užimtų tėvų, per mažai mumis besirūpinančios valstybės. Dangstomės gerais ketinimais, tik ar nenusigrindžiame jais kelio velniop ar bent jau į nuolatinius niekur nevedančius konfliktus?

Gal tiesa slypi kažkur šalia to, kad, nors ir garsiai kalbėdami apie aukštus idealus, vis tik esame šiek tiek egoistai? Tikime, jei jau mums kas nors truputį nepasiseka, galima tą patyliukais sušluoti po kilimu, o jei klysta aplinkiniai – iškart skaudžiai baksnojame jiems alkūnėmis į šonus. Tačiau gal pradėti reikėtų ne nuo to galo? Nes, kai keičiamės patys (nesvarbu, geryn ar blogyn), neišvengiamai transformuojasi mūsų realybė. Net jei atliekame tam tikrus veiksmus tiesiog dėl to, kad tobulėtume, gyvenimas anksčiau ar vėliau už nuoširdžias pastangas pamėtėja saldainį ar tortą.

Kažkada vienas bičiulis davė patarimą kitam, sėdėjusiam kompanijoje ir burnojusiam ant savo tuometės merginos: "Tu neieškok tobulos moters, o geriau pagalvok, kaip pačiam būti geriausiu vyru." Tai štai, gal to bandymo būti geresniems ir reikia daugiau? O tada, jei svetimi trūkumai ir neišnyks, tai bent jau akis badys mažiau – taip jau būna, kai pats esi laimingas.