Apie teatrą ir asmens kontrolę

Priešistorė

Neseniai Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTKD) pavedė Lietuvos kultūros ministerijai (LKM) išplatinti teatrams raštą, kuriame minimas įstatymas, nurodantis "draudimą rūkyti tabako gaminius ir elektronines cigaretes laisvalaikio praleidimo įstaigose, kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose". Pažymima, kad juridiniai asmenys privalo užtikrinti šio įstatymo laikymąsi. Teatruose šie gaminiai iš viso negali būti rūkomi. Nevykdant nurodymų bus taikoma įstatymo numatyta atsakomybė. Raštą inspiravo vienos pilietės skundas, kad konkretaus spektaklio metu buvo rūkoma pučiant dūmus į žiūrovus. LKM šiuo klausimu sušaukė Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos posėdį, kuriame priimtas ne draudžiamojo pobūdžio siūlymas: "Rekomenduoti, kad bilietų pardavimų vietose teatrai informuotų bilietų pirkėjus, jog spektaklyje yra galimai sveikatą trikdančių pavojų (dūmų, lazerių, didelio garso slėgio efektų ir kt.)." Tačiau NTKD nusprendė nesivadovauti kultūros specialistų išvadomis, motyvuojant tuo, kad šios priemonės neįgyvendins minėto įstatymo normų.

Apie galias, adekvatumą ir kontrolę

Visi gerai žinome, kad demokratinėje valstybėje įstatymų laikytis privalu, kaip žinome ir tai, kad kartais jie kertasi su realybe ir ne visuomet būna adekvatūs konkrečioms situacijoms. Taip nutiko ir šiuokart. Tačiau pradžioje apie galias. Įstatymas nėra kartą ir visiems laikams iš dangaus nuleistas sprendimas, patvirtinantis vienintelės aukščiausios tiesos galiojimą. Nuolatiniai redagavimai, pataisos įgalina suspenduoti jo vykdomąją galią ir patikslinti anksčiau patvirtintas nuostatas. Tačiau tam reikalinga kruopšti analizė, kurią atliktų su įstatymu susijusios institucijos specialistai. Teatrui tiesiogiai atstovaujantis įstatymo organas yra Kultūros ministerija, meno sektorių reguliuojančius sprendimus priimanti aukščiausios kvalifikacijos tyrėjų, geriausiai išmanančių savo sritį, ir meno profesionalų pagalba. Departamentas, atsisakęs vadovautis jų siūlymais, eilinį kartą patvirtino šios ministerijos nereikšmingumą ir simbolinį podukros vaidmenį valstybės galių žaidimuose – ji neturi jokios įtakos net sprendžiant jai pavaldžių įstaigų reikalus.

O kas nutinka tuomet, kai meno sektoriaus reikalus ima reguliuoti valstybės klerkai, irgi gerai žinome. Minėtame rašte sakoma, kad įstatymo normos – imperatyvios, ir nenumato išimčių teatrams. Reikalaujama laikytis įstatymo, visiškai nenutuokiant šio meno specifikos, veikimo dėsnių. Valdininkams atrodo, kad teatras yra tokia pati vieta kaip valgykla, autobusų stotelė ar sporto stadionas, kad jokie kūrybos principai čia negalioja. Teatras jiems – tik patalpos, kuriose neturėtų būti rūkoma. Bet jeigu valdžios atstovai nors kartą čia lankėsi, turėjo pastebėti, kad, gerbiant šalia esantį kaimyną, teatro patalpose – nei salėje, nei fojė, nei kavinėse – niekada ir nebuvo rūkoma (bent jau aš tokių atvejų neprisimenu).

Kitas dalykas yra nuo žiūrovų atskirta scena, suvokiama kaip autonomiškas meno pasaulis, menininkų vaizduotės, kūrybos ir laisvės pasireiškimo vieta, nepavaldi jokiems politiniams reikalavimams, išskyrus tuos laikus, kai menininkų laisvę kontroliavo visagalė cenzūra. Valdininkai turėtų žinoti, kad rūkymas scenoje nėra asmeninė aktoriaus užgaida, tai veiksmas, išreiškiantis personažo charakteristikas. Net ir betikslis cigaretės laikymas rankoje kartais apie veikėjus pasako daugiau nei žodžiai. Taigi rūkymas teatre yra meninė išraiškos priemonė. Šiuo atveju draudimas peržengia civilinio įstatymo ribas ir yra tiesiogiai nukreiptas į pačią meno sferą. Kitaip tariant, naujasis potvarkis imasi reglamentuoti ne žmonių elgesį viešosiose erdvėse, bet kėsinasi į kūrybos lauką, bando reguliuoti teatro vidines taisykles ir išraiškos priemones. O kaip kitaip tai įvardyti, jeigu ne naująja cenzūra?

Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia – teatro dulkės.

Teatras, kaip ir bet kuri kita meno sritis, yra nuolat besivystantis mechanizmas, todėl net ir vienas, regis, neesminis draudimas gali sugriauti naujai besiformuojančias raiškas. Jau kuris laikas scenos menas, su pavydu žvelgdamas į kiną, stengiasi vengti dirbtinio vaizdavimo ir siekia natūralumo estetikos. Minėtas įstatymas grąžina teatrą prie senųjų dirbtinių modelių. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad aktorius vaidina blogietį kanibalą Leksterį. Režisierius, norėdamas išgauti maksimalų tikrumo efektą scenoje, paveda jam pjaustyti žalią, dar krauju atsiduodančią mėsą, tačiau rūkyti vis tiek teks cigaretę su degančia lempute. Vadinasi, visa režisieriaus sumanyta poveikio strategija nueina per niek. Taigi įstatymas suvaržo ne tik menininko išraiškos laisvę, bet ir tam tikros (anti)estetinės kalbos plėtojimą. Ateityje tai gali apriboti ir pasirinkimą temų, kuriose veikia per nepriimtinus gestus apibrėžiami personažai.

Beje, ankstesnės valdžios nematė būtinybės kištis į meno vidinius reikalus (įstatymas teatrui ilgą laiką negaliojo). Kažkodėl tuo susirūpino tik dabartinė valdžia, vykdanti "sveikatinimosi" politiką. Nesu prieš sveiką gyvenseną (anaiptol, visaip kaip ją palaikau), tačiau kai minėta politika ima virsti vyraujančia ideologija, nurodančia, kaip kitiems gyventi, galima pradėti kalbėti apie žmonių kūnus disciplinuojančius policinės valstybės metodus. Tik šiuokart jie kruopščiai slepiami po humanizmo kauke. Negalima nustatyti visiems vienodų gyvenimo normų, sveikumo ar normalumo standartų. Tai tas pats, kas vyriausybė išleistų įstatymą, draudžiantį žudytis ar tik sveikai maitintis. Kiekvienas gyvenimą jaučia skirtingai, nelygu kokia patirtis jį aplankė, todėl tik pats žmogus gali nuspręsti, kas jam kenksminga. Draudimais nurodinėjant, kas priimtina, o kas ne, greitai reikės ginti asmens teisę į nesveiką gyvenseną, būti nelaimingu, depresyviu, nepatraukliu.

Teatras, nuo amžių kalbėjęs apie žmogų, visada buvo dėmesingas skaudžioms gyvenimo temoms, priešinosi ideologiniams spaudimams, moraliniams suvaržymams, juokėsi iš visuomenės ydų, kėlė klausimus ir ieškojo atsakymų. Manyti, kad žiūrovai čia susirenka tik pramogauti ir smagiai praleisti laiką, gali tik atsitiktinai jame atsidūręs žiūrovas. Šiuolaikinis teatras – su savo priemonėmis, temomis, iššūkiais – apskritai yra "pavojinga" vieta, sąmoningai griaunanti įsivaizduojamą žiūrovų saugumą tam, kad keistų nusistovėjusius įsitikinimus, provokuotų kritiškus apmąstymus. Žiūrovai į jį eina toli gražu ne malonumo ieškoti. Tikėtis, kad teatras bus patogus, nekenksmingas ir sterilus, išvalytas nuo keiksmažodžių, nepadorių nuogybių, dūmų ar kitokio gyvenimo tvaiko, reiškia norėti atimti iš jo pačią svarbiausią savybę, dėl kurios čia vis dar nesinešama spragėsių – tai būti masinės kultūros alternatyva ir kritiškai atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra – su visais įmanomais kvapais ir pojūčiais.

Ką šiuo atveju signalizuoja minėtas draudimas? Ar tik ne tai, kad teatras turi būti "kultūringa" vieta, skirta ramiam, nedirgliam poilsiui? Yra žiūrovų, kurie išpažįsta tik aukštąją kultūrą ir kuriems niekada nepatiks įžūlus, piktas, provokuojantis teatras. O tokio Lietuvoje pastaruoju metu daugėja, tad suprantama, kad auga ir nepasitenkinimas jo raiška. Nesakau, kad viena ar kita estetika yra vertingesnė. Scenos menas turi būti visoks, efektingiausiai jis funkcionuoja tada, kai atsižvelgiama į įvairius publikos skonius, lūkesčius. Tačiau įstatymas, išstumdamas tam tikras išraiškos priemones, privilegijuoja būtent "nekenksmingo", patogaus, dirbtinio teatro estetiką, o tai pražūtinga visam scenos meno laukui.

Negalima teatro vertinti sveikatingumo matais, net jeigu kažkas ir nusprendė, kad rūkymas – vienareikšmiškai blogai. Ar rūkymas scenoje žaloja žiūrovo sveikatą, gali nuspręsti irgi tik jis pats. Toleruoti tam tikras raiškas ar ne, yra jo pasirinkimo laisvė. Jeigu žiūrovas nusipirko bilietą į spektaklį, ant kurio nurodyta, kad bus rūkoma, vadinasi jis netraktuoja rūkymo kaip žalos sau ir toleruoja režisieriaus sprendimus, suprasdamas tai kaip būtiną personažo atskleidimą ir meninę strategiją. Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia – teatro dulkės. Laisvoje šalyje nei menininkams, nei žiūrovams valstybė neturėtų nurodinėti, kas jiems gerai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Safyras

Safyras portretas
Jei menas sumaišomas su realybe, tai ir gaunasi ne teatro spektaklis, bet realybės šou. Kadangi dabar bet kas gali tapti laidų vedėjais, filmų garsintojais ir direktoriais be jokio diplomo ar atitinkamo išsilavinimo, tai ir gaunasi tik teatro parodijos...Dailininkų, muzikantų, dizainerių dabar yra daug, bet tikrų menininkų-mažai. Anksčiau bet kokia gera siuvėja galėjo pasiūti bet kokį rūbą, bet kad žmogui būtų gražu ir jis mėgtų tą rūbą nešioti, tai tokių buvo mažai, kaip ir dainininkų, kurie dainuoja gyvai, o ne leidžia savo įrašus per koncertus... Tuo teatras ir žavėjo, kad ten dirbo visa menininkų brigada, pradedant režisieriumi, aktoriais, kompozitoriais , dailininkais ir gera pjese... .

apgailėtina

apgailėtina portretas
Jei menininkas nemoka perteikti rūkymo be uždegtos cigaretės tai šūdas jis, o ne menininkas. Ir nereikia čia raudoti. Kitas 'menininkas" pasakys, kad jam reikia katei galvą nupjauti scenoje nes tokia jo menininko vizija ir toks emocijos perteikimas. Jau nekalbu apie seksą ir masturbacija ir šikimą scenoje, kas darosi įprasta. Ir tai tipo yra menas. Ir surudyjęs vamzdis yra menas ir nebendyk priešatauti ir drausti nes tai neva cenzūra. Kai "menininkas" neturi talento, kūrybinės įdėjos ir minties, tai bando šokiruoti, provokuoti, sukelti šleikštulį ir pasibjaurėjimą ir tada čia tipo cool. Nes pasak tokių "menininkų" :-Menas turi sukelti diskusiją :) Šūdini pragerto kaimo cirkininikai ir dalbaj...i, o ne menininkai. Bacho, Mocarto, Šekspyro, Mikelandželo kūrybapuošia žmoniją šimtus metu ir kelia pasigerėjima ir nuostaba, o ne sušiktas diskusijas. Menas turi stebinti nepasiekiamumo galia, o ne kasdienybės kancarais ir išmatų duobėm, į ką yra pavirtę ir teatras, ir poezija, ir muzika ir ..

Politrukas

Politrukas portretas
Čia yra kuo tikriausia cenzūra. Negalima scenoje rūkyti, gerti ir minėti Karbauskio bei Skvernelio pavardžių. (Repeticijose leidžiama).
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Dalytis ir švęsti gyvenimą
    Dalytis ir švęsti gyvenimą

    Vienas iš žmogaus natūralių poreikių yra nusistatyti savo tikslus ir švęsti savo pergales: pasiekimus, svarbias dienas. Tiesą sakant, Lietuvoje sutikau labai nedaug žmonių, kurie moka švęsti. ...

  • Viršininkų padermei – ačiū
    Viršininkų padermei – ačiū

    Valdžiai ruošiantis nusikaltimui savo tautai, suokalbininkų kėslus imta dekoruoti ir melu. Štai aplinkos ministras, kalbėdamas apie kriminalinį automobilių mokestį, šaltu veidu kalba netiesą. ...

    4
  • Kaip išmokti nesimokant
    Kaip išmokti nesimokant

    Viso pasaulio pažangiausios valstybės diskutuoja, kaip gerinti savo vaikų ugdymą, nes visi supranta: kas bus geriausi švietimo srityje, bus geriausi ir visur kitur. Diskutuojame ir mes. Tik klausimas, apie ką. ...

    6
  • Paskutinieji du šimtai metrų
    Paskutinieji du šimtai metrų

    "JAV tikslas – išlaikyti patį didžiausią spaudimą Maskvai dėl pasitraukimo ir užsitikrinti, kad sovietų politinės, karinės ir kitos išlaidos išliktų aukštos tol, kol tęsis okupacija." (JAV prezidento Nacio...

    4
  • Laisvės alėjos ironikas
    Laisvės alėjos ironikas

    Dabartiniais laikais išleisti poezijos, prozos ar esė knygą Lietuvoje, kaip ir visame laisvajame pasaulyje, yra gana lengva – pakanka turėti tekstą (jo kokybė gali būti labai įvairi) ir šiek tiek pinigų leidybai. Neretai būna ir ta...

    1
  • Vienybės ar susiskaldymo diena?
    Vienybės ar susiskaldymo diena?

    Štai ir vėl rugpjūčio 23-ioji. Prieš 30 metų ši data tapo ne tik politinių grobuonių savivaldžiavimo ir tragiškų pasekmių trims Baltijos valstybėms diena, bet galingumo ir vienybės simboliu. Kas tą dieną stovėjo gyvojo...

    2
  • Svarbiausios automobilių apmokestinimo įžvalgos
    Svarbiausios automobilių apmokestinimo įžvalgos

    Nebūtinai tas, kas pradėjo pirmas, patirs sėkmę. Dažnai vėliau pasekę pirmojo pėdomis gali nebekartoti patirtų klaidų. Automobilių apmokestinimo modelių Europos šalyse yra labai daug, todėl Lietuva turi galimybę perimti geriausias tradicij...

    3
  • Prisiminimai apie Baltijos kelią iš Prahos
    Prisiminimai apie Baltijos kelią iš Prahos

    Baltijos kelias padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai patekti į pasaulinės žiniasklaidos antraštes. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją apie 2 mln. žmonių susikibę už rankų suformavo gyvąją grandinę, minėdami 50-ąsias Molotovo ir Ribbentropo pa...

  • 1939-ieji. Tarpukario Europos laidotuvės
    1939-ieji. Tarpukario Europos laidotuvės

    Šiemet sukanka 80 metų, kai pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas – nacistinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis, kuri atvėrė kelią nuožmiausiam karui. ...

    1
  • Kodėl valstybė turėtų remti ir skatinti kolekcininkus
    Kodėl valstybė turėtų remti ir skatinti kolekcininkus

    Lankantis Europos sostinėse ir didmiesčiuose, dažnas iš mūsų užsuka į garsius muziejus. Mus stebina įspūdingos meno kūrinių, tame tarpe antikinio (archeologijos), kolekcijos Luvre Paryžiuje, Britų muziejuje Londone, Meno istorijos muziejuje...

    1
Daugiau straipsnių