Ar bitkoinas ir pelenuose žiba?

Bitkoinas tapo gana poliarizuojančiu objektu. Tai yra, vieni, ypač jų turintys, mato tik bitkoino privalumus ir ignoruoja trūkumus, kiti – priešingai. Tarp privalumų įvardinama tai, jog tai yra decentralizuota, nuo jokios valstybės ar institucijos nepriklausanti skaitmeninė atsiskaitymo priemonė, kuria sandoriai patvirtinami daugybės nepriklausomų tinklo dalyvių, naudojant jų kompiuterių skaičiavimo galią. Visi sandoriai įrašomi į viešą ir įsilaužimams atsparią duomenų bazę, vadinamą blokų grandine (angl. blockchain).

Ar tai valiuta?

Nors pats pavadinimas „kriptovaliuta“ sufleruoja, kad pagrindinė šio instrumento funkcija yra valiuta, tai nėra perspektyvi globali atsiskaitymo priemonė. Kaip trūkumus galima paminėti nepatrauklias vartotojo sąsajas ar lėtus sandorius – tik iki 7 sandorių per sekundę, tai yra, kelis šimtus kartų mažiau nei kitų mums įprastų priemonių ir technologijų. Nors šios technologinės problemos yra išsprendžiamos, yra kitų, daug rimtesnių ekonominių barjerų.

Bitkoino gerbėjai kaip vieną iš jo pagrindinių privalumų pabrėžia tai, kad jo pasiūla yra ribota – į apyvartą išleistų bitkoinų kiekis didėja labai lėtai ir niekada neviršys 21 milijono. Ši jo savybė tapo vis aktualesne didiesiems pasaulio centriniams bankams nustačius nulines arba neigiamas palūkanas, bei spausdinant pinigus moderniose ekonomikose dar nematytais tempais.

Tačiau ribota bitkoinų pasiūla jam populiarėjant tampa pagrindiniu trikdžiu, dėl ko jis negali tapti kasdienine atsiskaitymo priemone. Nedidėjantis bitkoinų skaičius vis labiau didintų jo paklausą ir keltų jo kainą tiek kitų valiutų, tiek prekių ir paslaugų atžvilgiu. Kitaip sakant, tai būtų defliacinė valiuta – jos vertė vis didėtų, o už jos vienetą įsigyjamų prekių ir paslaugų kiekis sparčiai didėtų.

Kas čia blogo, paklaustų bitkoino apologetai. Faktas, kad rytoj už tokios valiutos vienetą gali nusipirkti daugiau nei šiandien, lemtų tai, kad jos kaupimas visuomet būtų patrauklesnis už jos išleidimą ir jis nebebūtų naudojamas atsiskaitymams.

Tokio reiškinio iliustracija gali būti chrestomatinis pavyzdys, kuomet prieš dešimtmetį vienas pirkėjas už 10 tūkst. bitkoinų nusipirko dvi dideles picas – skaičiuojant dabartinėmis bitkoino kainomis, tai prilygtų maždaug 300 mln. JAV dolerių. Kitaip sakant, bitkoinas užprogramuotas taip, kad jo sėkmė jį pražudytų kaip valiutą.

Ar tai taupymo priemonė?

Tuomet galbūt bitkoinas taptų jei ne valiuta, tai „skaitmeniniu auksu“, kaip jį vis dažniau įsivaizduoja ir propaguoja jo pasekėjai. Taip, atsiradus kritinės investuotojų masės konsensusui, jis gali tapti alternatyvia taupymo ir pinigų vertės išsaugojimo priemone. Tokia jo funkcija sužibėjo, kai centriniai bankai pasileido plaukus ir spausdindami pinigus galimai pasėjo didesnės infliacijos sėklą.

Investuotojai pradėjo ieškoti būdų apsidrausti nuo galimo pinigų nuvertėjimo šuolio, ir dėl šios priežasties pernai rekordines aukštumas pasiekė auksas, brango nekilnojamasis turtas, daugelis akcijų, išsipūtė ne vienas burbulas. Ir, kaip matome, pabrango ir bitkoinas. Vis tik, priešingai nei daugelis tauriųjų metalų, nekilnojamojo turto ar finansinių aktyvų, bitkoinas turi didelį trūkumą – jo kainos svyravimai yra milžiniški.

Metų pradžioje dar kainavęs virš 40 tūkst. dolerių, per savaitę jis krito žemiau 30 tūkstančių dolerių. Tokie dideli kainos išsipūtimai ir subliuškimai jam buvo būdingi ir praeityje – 2017 metų gale jo kainai pasiekus 20 tūkst. dolerių, gana greitai ji nukrito daugiau nei 80 proc. Tokie kainų svyravimai, žinoma, mažina jo kaip taupymo instrumento ir ypač, kaip atsiskaitymo priemonės, patrauklumą.

Teršiantis aplinką ir sulaukiantis vis daugiau kritikos

Vis tik visi decentralizuoto bitkoino privalumai nublanksta prieš pagrindinius jo trūkumus. Visų pirma, jo sandorių tvirtinimas, kuris populiariai vadinamas „kasimu“, norint sukurti asociacijas su tauriaisiais metalais, reikalauja labai daug elektros energijos.

Šiuo metu metinės visų bitkoino sandorių tvirtinimo išlaidos sunaudoja apie 100 TWh elektros energijos – maždaug dešimt kartų daugiau nei visa Lietuva sunaudoja per metus. Du trečdaliai sandorių tvirtinimo resursų yra Kinijoje, kur didžioji dalis elektros energijos pagaminama deginant anglį. Taigi, ši decentralizuota valiuta palieka labai purviną ir nelabai reikalingą pėdsaką.

Šiemet Iranas patyrė itin nemalonius elektros tiekimo nutrūkimus (angl. blackout), dėl kurių kaltina būtent išpopuliarėjusį bitkoiną ir net 1600 Irane įsikūrusių jo sandorių tvirtinimo centrų. Bitkoinas Irane išpopuliarėjo tuomet, kai JAV pritaikė jam sankcijas ir apribojo tarptautinius atsiskaitymus JAV doleriais. Čia išryškėja dar vienas didelis bitkoino trūkumas – dažniau jis naudojamas ne taupymui ir ne picoms pirkti, o sankcijų apėjimui, atsiskaitymui už nelegalias prekes ar net terorizmo finansavimui.

Apie šias rizikas pastaruoju metu užsiminė buvusi JAV Federalinio rezervo vadovė bei naujoji JAV iždo sekretorė Janett Yellen, paraginusi įvertinti būdus, kaip reguliuoti ir apriboti jų naudojimą nelegaliems ir nedoriems tikslams.

Europos centrinio banko (ECB) vadovė bitkoiną pavadino „itin spekuliatyviu aktyvu, kuris naudojamas smerktinoms veikloms“, bei paragino imtis globalaus jo reguliavimo. Kad ir kaip tai nepatiktų bitkoino decentralizacija ir nepriklausomybe besidžiaugiantiems libertarams, panašu, kad priežiūros institucijų ranka spustels jį, ir tam turės svarių priežasčių.

Ateities – skaitmenizuota, bet be bitkoino dominavimo

Skaitmenizacijai užimant vis naujas gyvenimo ir veiklos sritis, nekyla abejonių, kad ir valiutų ateitis yra skaitmeninė. Daugelis centrinių bankų vertina galimybes ar jau kuria savo kriptovaliutas, pagrįstas blokų grandinės technologija. ECB kuria skaitmeninį eurą, kuris turės jau dabar aiškiai įvardinamus kriterijus – prieinamumą, atsparumą, saugumą, efektyvumą, privatumą ir teisėtumą.

Galbūt rinkoje bus ir daugiau decentralizuotų, nuo centrinių bankų nepriklausomų, nišinių, bet turbūt vienaip ar kitaip reguliuojamų kriptovaliutų. Tačiau labai mažai tikėtina, kad tik vienam iš jų – bitkoinui – turinčiam nemažai aukščiau išvardintų trūkumų, lemta tapti dominuojančia globalia atsiskaitymo ar taupymo priemone.