Perskaičiau S.Lukošiūtės straipsnį „Krizė stumia parduoti kraujo“ („Klaipėda“, 2009 02 19) ir apėmė siaubas: jau ir kraujo donorystės centruose kaip kokioje nors „Maximoje“ prie kasos driekiasi eilės. Tik ne ko nors pirkti, o duoti nuosavo kraujo. Už pinigus. Jei duodi plazmos, gauni 50 litų už vieną kartą. Jei gryno kraujo – 40 litų. Žodžiu, žmonės išsipardavinėja. Arba parsidavinėja.

Nenoriu įžeisti gerbiamų donorų, bet patys medikai (tiesa, ne visi) privačiuose pokalbiuose kartais reiškia nuomonę, kad donorystė tėra tik dar viena prostitucijos forma. Juk kūno pardavinėjimas už pinigus visais laikais buvo laikomas prostitucija.

Dar kartą prašau neįsižeisti gerbiamų donorų, nes nemokamai duodantieji kraujo į šią kategoriją nepatenka. Kalba eina tik apie tuos, kurie parduoda savo kūną.

Jei nuosekliai laikysimės tokios nuostatos, tai ir ta vieta, kurioje už pinigus imamas kraujas, turėtų būti vadinamas ne donorystės centru, o kraujasiurbystės viešnamiu. Juk čia vyksta, daugelio manymu, savojo kūno pardavimo aktas.

Daug kas sako, kad duoti kraujo arba perleisti kurį nors organą už pinigus yra kilnus poelgis ir tai su prostitucija neturi nieko bendra. Gal ir tokiuose teiginiuose yra tiesos. Tačiau tas poelgis būtų dar kilnesnis ir nekeltų jokių abejonių, jei tai būtų daroma už dyką.

Dalį priekaištų dėl tokios prostitucijos turėtų prisiimti ir mūsų šalies valdžia. Iki kokios būklės reikėjo privesti valstybę, kad žmonės savo noru užsiimtų šita prostitucija, nes negali pragyventi? Manau, netruks ateiti ir tie laikai, kokie buvo 1991–1993 metais, kai pasiėmęs laikraštį „Noriu“ matydavai dešimtis skelbimų apie už 10 tūkst. dolerių parduodamus inkstus ir kaulų čiulpus. Nežinia, ar tąsyk juos kas nors pirkdavo, tačiau aišku, kad tokius pasiūlymus žmonės teikdavo tikrai ne iš gero gyvenimo, o greičiau iš visiško nusivylimo.

Labai panašu, jog tokie laikai ir vėl grįžta. Bent jau tokios liūdnos mintys įkyriai lenda į galvą, kai skaitai, jog jaunuoliai duoti už pinigus kraujo skuba visomis šeimomis, su draugais ar pažįstamais. Kaip į kokį pikniką ar pasilinksminimo seansą.

Gėda ir protu nesuvokiama, kad žmonės privesti iki tokios būklės.