Šiandien, kai vis daugiau kalbama apie klimato kaitą ir aplinkos tausojimą, ypač svarbūs efektyvūs ir tvarūs energijos gamybos būdai. Tačiau kaip užtikrinama, kad ši energija būtų naudojama kuo efektyviau?

Tam svarbų vaidmenį atlieka modernios technologijos, tokios kaip kondensaciniai ekonomaizeriai, leidžiantys sumažinti šilumos nuostolius ir maksimaliai išnaudoti kuro potencialą. Tačiau iš kur kyla tie balti tiršti dūmai, besiveržiantys iš katilinių kaminų?

Lietuvoje apie trys ketvirtadaliai visos šilumos, pagamintos šilumos tinkluose, gaunama kūrenant medienos atliekas – miško ir krūmynų kirtimo, šakų genėjimo ir pramoninės medienos perdirbimo likučius. Didžioji dalis šių atliekų yra drėgna mediena, kurios sudėtyje yra apie 40–50 proc. vandens. Vadinasi, kad beveik pusę kuro masės sudaro vanduo.

Katilų kūryklose, kuriose vyrauja aukšta temperatūra, vanduo išgaruoja, o susidarę vandens garai kartu su dūmais pasišalina iš katilų. Tačiau Lietuvoje visose didesnėse katilinėse įrengti kondensaciniai ekonomaizeriai, kuriuose dūmai ataušinami iki 50–55 °C. Dėl to dalis vandens garų susikondensuoja, taip išgaunant papildomai 20–25 proc. nemokamos šilumos.

Šiandien, kai vis daugiau kalbama apie klimato kaitą ir aplinkos tausojimą, ypač svarbūs efektyvūs ir tvarūs energijos gamybos būdai. Tačiau kaip užtikrinama, kad ši energija būtų naudojama kuo efektyviau?

Kondensaciniuose ekonomaizeriuose, siekiant sukondensuoti vandens garus ir pasiimti jų šilumą, dūmai yra plaunami šaltu vandeniu. Taip jie atvėsinami, išvalomi nuo pelenų ir kitų cheminių junginių, o tik tada išleidžiami į kaminus. Dėl to tiršti balti dūmai, kylantys iš kaminų, iš tikrųjų yra vandens garai, kurie atvėsdami susikondensuoja į mikrolašelius, sudarančius baltus dūmus.

Didžiąją dūmų dalį (70–75 proc.) sudaro oro azotas, kadangi degimui naudojamas aplinkos oras, kuriame tik 21 proc. – deguonis. Be to, dūmuose yra anglies dioksido (CO₂), deguonies likučių ir vandens garų. Kadangi šios dujos yra bespalvės, plika akimi jų nematome. Tik tada, kai vandens garai pradeda kondensuotis, dūmai tampa matomi.

Panašiai yra ir su reaktyvinių lėktuvų paliekamais pėdsakais, matomais giedru oru aukštai danguje (sąmokslo teorijų kūrėjų dar vadinamais chemtreilais). Lėktuvų variklių degalai, kaip ir visos skystojo kuro rūšys, sudaryti iš angliavandenilių, kurių anglies dedamoji sudega į CO₂, o vandenilio dedamoji sudega sudarydama vandens garus. Kadangi dideliame aukštyje temperatūra siekia apie –50 °C, vandens garai iškart kondensuojasi ir sušąla į kristalus, sudarydami matomus baltus pėdsakus – ten tikrai nėra jokių specialiai purškiamų cheminių medžiagų.

Jei oras sausas, lėktuvų palikti pėdsakai greitai išsisklaido, nes vandens garai išgaruoja. Tačiau jei oras drėgnas, pėdsakai gali išlikti ilgai, plėstis ir net virsti plunksniniais debesimis.

Kalbant apie pramoninių katilų ir buitinių įrenginių taršos skirtumus, degimo metu susidaro ir tam tikras teršalų kiekis, tačiau pramoniniuose katiluose medienos kuras dega aukštoje – apie 1 000 °C – temperatūroje. Dėl to kuras visiškai sudega, o dūmuose nelieka aromatinių medžiagų, todėl jie neturi kvapo.

Visai kita situacija, kai kuras – malkos, anglys ar durpės – kūrenamas buitiniuose katiluose. Tokiais atvejais su dūmais išsiskiria dideli teršalų kiekiai, o dėl nevisiško degimo juntamas stiprus ir nemalonus kvapas.