- Dr. Gintautas Labanauskas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Gintautas Labanauskas
Kaip nebūtų paradoksalu, tačiau per 30, atgavusios nepriklausomybę Lietuvos, gyvavimo metų mes sugebėjome prarasti ketvirtadalį valstybės gyventojų. Prieš išvejant okupantus mūsų Lietuvoje buvo 3,7 mln., praeitų metų statistiniais duomenimis milijonu mažiau.
Dabar lyg ir galėtumėme pasidžiaugti, kad pirmą kartą per pastarąjį trisdešimtmetį emigracijos ir imigracijos balansas yra pastarosios naudai.
Tačiau neapgaudinėkime savęs, negrįžta į tėvynę lietuvių daugiau, nei ją palieka. Nepaisant to, kad pagal statistinius duomenis pas mus gyvenimas kiekvieną dieną ir nenumaldomai gerėja.
Statistiką mums gerina pigi darbo jėga, pirmiausiai iš mūsų kaimyninės Baltarusijos ir Ukrainos.
Kol mūsų piliečiai veržiasi į skandinavų fabrikus padirbėti už 2 tūkst. eurų per mėnesį, baltarusiai ir ukrainiečiai taip pat gerai jaučiasi pas mus uždirbdami 500 eurų.
Iki tam tikro laiko, manau, tai nėra labai blogai, tai tam tikra subsidija Lietuvos verslui. Pigesnė darbo jėga leidžia ne tik konkuruoti, bet ir susikrauti gana solidų kapitalą.
Tačiau pagrindinis klausimas, kas šiuos statybinio sektoriaus, kelių tiesimo, vilkikų vairuotojus ir kitą iš svečių šalių atvykusią bei mažai kvalifikuotą darbo jėgą integruos į mūsų visuomenę.
Kas juos švies, kas mokys juos ir jų šeimas būti šalies, kurioje jie dirba ir gyvena, patriotais.
Abejoju, ar iš ties valstybiniu lygmeniu apie tai galvojama. Ir abejonės tik stiprėja, matant kas vyksta valstybėje su neformaliu visuomenės švietimu. Tiksliau reikėtų pasakyti, matant kas nevyksta. Žmonės vangiai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, neturi elementarių žinių ir suvokimo apie valstybės valdymą, ir jų pačių kaip piliečių atsakomybę šiuose procesuose.
Aišku, mažiau išprususius žmones lengviau valdyti, juos geriau veikia ledai iš malūnsparnio ar nemokami tautiniai kostiumai, tačiau lazda visuomet turi du galus. Nemokydami, nešviesdami visuomenės, neintegruodami atvykusiųjų iš skirtingų socialinių kultūrų imigrantų smarkiai rizikuojame su ja gauti per galvą.
Mes liksime laisvi tik tol, kol to norės dauguma šalies gyventojų, labiau už gerbūvį vertinančių galimybę gyventi laisviems laisvoje šalyje, nesutinkančių parsiduoti už sotesnį maistą ir nesiruošiančių nešti duoną su druska okupantui.
Tai, mano nuomone, didesnė jėga negu penktas NATO straipsnis, todėl ją reikia nuolat puoselėti ir stiprinti, negailint tam nei laiko, nei finansų.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Galerijos
-
Pirmieji prezidento rinkimų k...
-
„Econovus“ teritorijoje ki...
-
A lygos rungtynės: Vilniaus ...
-
Saulėgrąžų sodinimas Tusku...
-
LKL: Kauno „Žalgiris“ ...
-
Klaipėdos valstybinio muzikin...
-
Klaipėdos valstybinio muzikin...
-
Maitinimo sektoriaus darbuotoj...
-
G. Landsbergis susitiko su Eur...
-
LKL: Vilniaus „Rytas“ – ...
-
Willkommen in LitauenVos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...
-
Kur eina karavanas?16Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...
-
Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?111950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...
-
Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?5Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...
-
Žiurkėnas mumyse8Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...
-
Po Sibirą – be vadovo3Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi2Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvojeGeležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
