Ar Vyriausybė turi „Planą B“?

Politinėje darbotvarkėje staiga nebelieka vietos civilizuotoms diskusijoms ir solidiems, pagrįstiems bei pamatuotiems sprendimams, nes visos pajėgos metamos politikų įvaizdžiui formuoti ir rinkėjams įsiteikti.

Terminas puikiai tinka apibūdinti tam, ką pastaruoju metu stebime Lietuvoje. „Paikas sezonas“ – geriau ir nepasakysi. Juk niekaip kitaip neišeina pavadinti daugelio iniciatyvų „taisyti“ įstatymus, ypač – susijusių su mokesčiais.

Kai kurios iš jų galėtų kelti ironišką šypseną, jei tik nebūtų pavojingos. Pavyzdžiui, originalus precedentas kitų metų valstybės biudžeto pajamas planuoti įtraukiant naujus mokesčius, kurie dar net nėra patvirtinti įstatymais. Ar Vyriausybė turi „Planą B“? Ką valstybė ketina daryti, jei – o tai visiškai tikėtina rinkimams artėjant, –  parlamentarai pritars ne visiems mokesčiams? Ir ko investicijas bei veiklą Lietuvoje planuojantys verslininkai gali tikėtis iš valstybės, kurioje tikimybė, kad mokestinė aplinka išliks stabili bent pusmetį, yra tokia pati kaip kad bobų vasara tęsis iki Kalėdų?

Ką tik įgyvendinus gana plačią mokesčių reformą, atrodytų, būtų išmintinga luktelėti ir atidžiai pasižiūrėti. Kas veikia ir kas ne. Kokias pamokas išmokome, ką dar galima tobulinti, kad mokesčių sistema taptų aiškesnė, teisingesnė. Galų gale, leisti bendrovėms „apšilti kojas“ mokesčiams pasikeitus ir bent porą metų planuoti veiklą, pajamas ir išlaidas nesibaiminant staigių pokyčių.

Čia būtina atkreipti dėmesį: Lietuvoje veikiančių, čia darbo vietas kuriančių užsienio kapitalo įmonių vadovai ne vienerius metus pabrėžia, kad politinio stabilumo trūkumas ir valdžios sprendimų permainingumas yra vienas karčiausių deguto šaukštų Lietuvos investicinio patrauklumo medaus statinėje. Bet nerimą kelia ne tik chaotiškas įstatymų leidėjų elgesys. Jį būtų galima bent iš dalies pateisinti, jeigu siūlomi pakeitimai iš tiesų padėtų siekti tikslų, kuriuos deklaruoja iniciatyvų autoriai.

Deja, daugeliu atvejų įstatymų pakeitimo efektas gali būti visiškai priešingas. Pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis. Jį turėtų mokėti visi teršiantys, o ne įsigyjantys naujus, netaršius automobilius asmenys. Tačiau dabartiniu įstatymo projektu mokestis siejamas būtent su automobilio įsigijimu. Projekte daug neaiškumų: ar nereikės taršos mokesčio mokėti kaskart, kai tik pasikeis automobilio valdytojas? Ar nekils pareiga mokesčio mokėti lizingo bendrovėms, kurios nominaliai taps automobilių savininkėms? Žvelgiant į siūlomus pakeitimus klausimų kyla daugiau nei atsakymų ir susidaro įspūdis, kad įstatymas neskatins įsigyti naujų, netaršių, transporto priemonių, bet priešingai – kuo ilgiau naudoti senąsias.

„Investuotojų forumas“ nuosekliai rėmė siekius mokestinėmis priemonėmis skatinti šalies automobilių parko atnaujinimą ir įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Bet žodis „visuotinis“ reiškia, kad išimtys, pavyzdžiui, lengvatos žemės ūkiui, neturėtų būti taikomos.

Apskritai, dosnumas ūkininkams kartais tiesiog skatina gūžčioti pečiais. Štai siūlymas žemės ūkiui taikyti 81 euro tūkstančiui litrų tarifą dyzelinui, o visiems kitiems vartotojams puspenkto karto didesnį, 372 eurų tarifą. Kodėl? Juk ne tik žemės ūkyje kuras yra būtinas elementas veiklai. O kaip transporto ir logistikos bendrovės? Prekybininkai? Gamintojai? Juk žemės ūkis tuo ilgiau liks nekonkurencingas, kuo labiau bus neskaidriai subsidijuojamas įvairiomis lengvatomis. Jau nekalbant apie viešą paslaptį, kad dalis ūkininkams skirto dyzelino „išgaruoja“ šešėlinėje rinkoje.

Planuojant valstybės pajamas ir išlaidas sveika nepamiršti, kad didesni mokesčių tarifai toli gražu ne visuomet lygu didesnėms pajamoms. Tai itin pasakytina apie akcizus – ne tik kurui, bet ir alkoholiui bei tabakui. Lietuvoje akcizai šiems gaminiams keliami taip, tarsi iki artimiausios sienos (ir gerokai pigesnių prekių) būtų tūkstančiai, o ne daugiausiai pusantro šimto kilometrų. Tik atlikus išsamią Lenkijos ir Latvijos taikomų akcizų analizę reikėtų priimti sprendimus dėl tarifų Lietuvoje.

Taip pat labai svarbus nuoseklumas. Pavyzdžiui, dabartiniame Akcizų įstatyme nustatytas trejų metų laikotarpis, kuriuo laipsniškai planuojama didinti akcizus kaitinamajam tabakui, tačiau staiga siūloma akcizą didinti ženkliai daugiau. Viena vertus, tokia nenuspėjama teisėkūros praktika yra ydinga. Antra, verslas planuoja veiklą keliems metams į priekį. Trečia, akcizų surinkimas būna geresnis, kai didėjimas laipsniškas, o ne drastiškas.

Įdomybės čia nesibaigia. Siūloma didinti mokesčių naštą bankams, nesirūpinant, kokį poveikį tai turės jų paslaugoms, įkainiams, o tuo pačiu – visam šalies ūkiui. Diskutuojama apie prekybos centrų apyvartos mokestį, kuris dubliuotų PVM ir didintų maisto produktų kainas. Tokios iniciatyvos atrodo dar keisčiau atsimenant, kad dar kad prieš metus Vyriausybė kvietė į Lietuvą naujus bankus ir prekybos centrus. O šiandien siūlomais sprendimais mūsų nedidelę rinką siekiama padaryti dar mažiau patrauklią.

Stebina ir siekis kelti gyventojų pajamų mokesti Sodros „lubas“ viršijančioms pajamoms. Juk taip taptume labiausiai iš darbo santykių gaunamas pajamas apmokestinančia valstybe regione. Tarsi aukštos kvalifikacijos specialistų nebūtų galima pasisamdyti Latvijoje ar Estijoje.

Neabejojame, kad priešrinkiminiam paikam sezonui įsibėgėjant išgirsime dar ne vieną prieštaringą pasiūlymą. Deja, kaip tik tada, kai jų reikėtų kuo mažiau: garsėjant įspėjimams apie pasaulinės ekonomikos sulėtėjimą ir gresiančią dar vieną krizę, mūsų valstybei kaip niekad būtinas stabilumas ir atsakingi, kruopščiai pasverti sprendimai.