Daug kas Klaipėdoje dejuoja, esą miestiečiai geria, vadinamasis samagonas platinamas kai kuriuose butuose ir taip toliau. Tačiau žmonės mieste net neįsivaizduoja, kas dedasi Lietuvos kaime.

Ne taip seniai teko būti pas giminaičius Skuodo rajone. Va ten dedasi dalykėliai. Tai, kas vyksta mieste, tėra tik vaikų žaidimai.

Žodžiu, vykome į kaimą aplankyti giminaičių ir sykiu atšvęsti senolio jubiliejaus. Tiek daug apsileidusių žmonių vienoje vietoje seniai neteko matyti. Jie ten nežinia kada paskutinį kartą maudėsi. Vyrai skutasi geriausiu atveju kartą per savaitę ir tai, matyt, sutampa su kojų plovimu. Jei kojas žmogus ten nusiplauna bent kartą per savaitę, jį drąsiai galima vadinti inteligentu, nes kiti apsiriboja šį ritualą atlikdami gal kartą per mėnesį.

Anksčiau juokdavomės iš baltarusių, kad jie geria degtinę stiklinėmis, o puotos ten tetrunka pusvalandį – paskui visus išneša.

Tačiau, regis, mes jau pasiekėme "aukštesnį" išsivystymo lygį, nes mūsiškiai baliuje neatlaikė nė to niekingo laiko – "nusirašė" jau po 20 minučių. Prieš tai dar, žinoma, ponai mėgino padainuoti, tačiau tie garsai labiau priminė žaginamų telyčių žviegimą.

Baisiausias dalykas, kad lig soties išgėrę kaimiečiai eina miegoti su batais. Tai teko regėti savo akimis. Bet labiausiai stebina, kad jie prieš tai dar ir nusimauna apatinius. Kaip supratau, tam, kad galėtų nevaržomi pasikasyti tam tikras niežtinčias vietas su intymių organų likučiais (higienos požiūriu).

Atsikėlę iš ryto tie žmonės bejėgiškai mėgina atsigaivalioti. Bet šiam tikslui jie žino tik vieną "medikamentą" – tą patį vadinamąjį samagoną. Be jo jie, regis, kaip vokiečių biurgeris be aspirino. Todėl antroji vaišių diena vėl virsta tuo pačiu girtu šlitinėjimu nuo užstalės iki alaus "bambaliais" nukrauto staliuko su rūkytomis kiaulės ausytėmis verandoje.

Kiti įsilinksminusių artojų (beje, visai nebeariančių) įpročiai taip pat gali nustebinti miestietį iki kaulų smegenų. Kad ir, pavyzdžiui, šlapinimasis kur papuolė. Jie šlapinasi čia pat, išėję pro lauko duris, ir nesigėdija ne tik moterų, bet ir vaikų. Apie tupinčias galvas, išlindusias iš netoliese esančių snieguotų krūmų, šiandien nešnekėsime.

Galima net padaryti išvadą, jog daugelis specialiai savo namuose neįsirengia tualetų, kad nereikėtų atsisakyti šio natūralaus džiaugsmo teikiamų malonumų.

Supratau, kad šlapinimasis nūdienos lietuviškame kaime yra toks pat svarbus ritualas, kaip lakstymas po sodybas su Užgavėnių kaukėmis ieškant, kas galėtų duoti išgerti. Tai tarsi etnografinis palikimas, kuris jau gali būti laikomas iki šiol nepripažintomis paveldo vertybėmis.

Yra ir dar vienas dalykas. Dažnai daugiabučiuose gyvenančios ponios dejuoja, kad laiptinėje sklinda kvapai, bylojantys, kuriame bute kas verdama pietums. Mielos klaipėdietės, žinokite, kad šie kvapai yra tarsi kvepalai "Chanel", jei palygintume juos su tuo, ką tenka užuosti kaimo gryčiose. To dvoko neįmanoma nupasakoti, nes jo "ingredientus" sudaro pelių šlapimo tvaikas, kiaulėms verdamų neluptų bulvių, neplautų tam tikrų žmogaus kūno vietų, prakaito kvapai, kuriuose dominuoja "bambalių" alaus, baigusio išrūgti žmogaus organizme, dūsavimo likučiai.

Baisiausia, jog viso to etnografinio dvoko jie nenori leisti į lauką ir kiekvienąkart, kai tik atidarai laukujas duris, rėkia, kad iš namų išleidžiama paskutinė šiluma. "Čia jums ne miestas", – dar paaiškina.

Žodžiu, kelionės į kaimą įspūdžių užteks dar ilgam. Svarbu viena. Kai sugrįžti į Klaipėdą, atrodo, kad grįžti į rojų. Ir patikėkite manimi, geriau kaip uostamiestyje niekur tikrai nėra.