Atsidaryk! Kaip draugas prašau!

Pastarosiomis savaitėmis vienas per kitą kalbame, klausomės ir laukiame. Ar jau? Ar mes? Ar juos? Kažkas kažkur kažką atidarys ir karantinas baigsis! Baigsis šitas sėdėjimas tarp keturių kambario sienų, negalėjimas apsikabinti net su savo artimuoju, beprotiškai sunkus emocinis ne tik verslo, bet ir bet kokios veiklos sąstingis. Juk prisimenam, pavasarį taip irgi buvo – laukėm visi suglaudę ausis ir klausinėjom, kada jau, kas, kur ir kaip?

Bet sustokim ir pamąstykim. Kur tai nuvedė?

Pirmojo karantino pabaiga buvo fiksuota birželio 17 d. Sprendimą Vyriausybė priėmė birželio 10-ąją, kai Lietuvoje iš viso nustatyti 1 733 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, iš viso pasveikę laikyti 1 369 piliečiai, o 74 asmenys buvo mirę.

Dar kartą perskaitykite ir suvokite – pirmojo karantino pabaigoje iš viso (!) buvo nustatyti 1 733 atvejai. Karantinas truko nuo kovo vidurio, t. y. tris mėnesius. Ir per šiuos tris mėnesius buvo fiksuota mažiau nei 2 tūkst. atvejų.

Kai rašau šį komentarą, Lietuvoje skelbiama, kad kiekvieną dieną nustatoma naujų atvejų nuo 500 iki 1 000. Kiekvieną dieną nuo viruso sukeltų komplikacijų miršta po kelias dešimtis mūsų piliečių. Ir tai skaitydamas suprantu, kad arba mes kažko nesuvokiame, arba mes jau tapome abejingi šiems skaičiams.

Akivaizdžiai matome, kad tolesnis gyvenimas nuotoliniu būdu iš esmės reiškia lėtą kilpos veržimą ant kiekvieno iš mūsų kaklo.

Gali būti, kad mes dar ir šiandien nesuvokiame realios viruso grėsmės masto. Gali būti, kad pirmojo karantino metu mes pelnytai ar visai nepelnytai tapome laimės kūdikiais ir mums pavyko jį suvaldyti. Žinoma, gali būti ir visai priešingai – gal, kad ir koks griežtas karantinas būtų, realiai viruso sklaidai jis negali daryti kardinalaus poveikio. Kita vertus, dauguma mokslinių tyrimų rodo, kad apsaugos priemonės veikia, socialinių kontaktų mažinimas yra viena tokių didžiausią poveikį darančių priemonių. Todėl karantino, atrodytų, tikrai reikia.

Pasirinkimas: ar susitaikyti su neišvengiamomis mirtimis, ar tikėtis, kad žlugę verslai, mūsų profesijos ir kasdienybė yra mažesnė auka. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tačiau tuo pat metu kiekvienas iš mūsų akivaizdžiai matome, kad tolesnis gyvenimas nuotoliniu būdu iš esmės reiškia lėtą kilpos veržimą ant kiekvieno mūsų kaklo. Ir tada vis tiek kažkada turėsime rinktis – ar susitaikyti su neišvengiamomis mirtimis, ar tikėtis, kad žlugę verslai, mūsų profesijos ir kasdienybė yra mažesnė auka.

Optimistai sakys, kad kažkada sulauksime išganymo – neva skiepai apsaugos daugelį mūsų ir galėsime sėkmingai grįžti į profesinę, ūkinę, akademinę ir socialinę aplinkas. Tačiau šiandien girdime, kad kai kur vos ne pusė medikų nesiskiepija ir netiki naujausiais skiepais. Tad kuo ir kurioje pusėje turime tikėti?

Ir čia išties kyla filosofijos mokslų vertas klausimas – tai ką daryti? Ar spjauti į visų medicinos mokslininkų nuomones, kurios, nepaisant garsių mokslininkų vardų ir titulų, vis tiek išlieka hipotetinėmis ? Ar pasitikėti artimaisiais, draugais ir natūralia gamtos atranka? Ar scenarijai A, B, C, D – kelias, kuriuo turėtume eiti?

Tai gana sunkūs klausimai tiek centrinei, tiek vietos valdžiai, tiek kiekvienam mūsų.

Tačiau, mano nuomone, šiandien pagrindinis klausimas, į kurį turi atsakyti valstybės ir savivaldybių vadovai, tai išėjimo iš esančios situacijos strategija. O jos šiandieną nesimato.

Kodėl šiandien, kai jau pasiekėme situaciją C, automatiškai nedarome to, nuo ko reikėtų pradėti, – švietimo įstaigų, mažiausią pavojų keliančių komercinių įstaigų, pavienius klientus aptarnaujančių verslų ir kitų panašių vietų atidarymo, neleisdami žlugdyti ekonomikos ir ruošdamiesi palaipsniui sugrįžti į normalų gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pensininkė

pensininkė portretas
kuo džiaugtis kad negali nuvažiuoti maisto nusipirkti į norimą parduotuvę kuri arčiausiai nes ji kitoje savivaldybėje kad negali prie jūros nueiti nes ten daug žmonių susirenka negali vaikų anūkų aplankyti net numirusį negali padoriai palaidoti pagal jo paskutinį norą ar čia gyvenimas jau nekalbama kad žmonės neteko darbo pajamų vaikai mokslo negalime gauti sveikatos paslaugų ar gydymas telefonų padeda, leiskite normalia gyventi gydytis dirbti mokytis susitikti su artimaisiais tapsime tokie svetimi ir bejausmiai

Mokėkime ir pasidžiaugti

Mokėkime ir pasidžiaugti portretas
Labiausiai dejuoja nuolatiniai dejuotojai,kuriems visada ir viskas tik blogai.Aišku,dabartinė situacija nepavydėtina,bet vis dėlto tai ne karo metas.Iškęsim.Ir nebūtinai turime sėdėti tarp keturių sienų-juk už lango tokia graži žiema.

A.

A. portretas
"arba mes jau tapome abejingi šiems skaičiams." Neabejingi, bet paprasčiausiai netikime. Tai įrodė Pinskuvienė ir Kretingos meras.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Politikai viską žino
    Politikai viską žino

    Naujausia mada – apklausos. Užsako Prezidentas, užsako politikai, užsako nacionalinis transliuotojas, laikraščiai, žurnalai, interneto portalai. Norima žinoti, ką žmonės galvoja? Deja, tai, ką jie mano, kartais visiškai nesutampa ...

    2
  • Poza – pagal užsakovo poreikį
    Poza – pagal užsakovo poreikį

    Praėjusią savaitę paminėta Spaudos diena. Galima būtų sakyti tradicinė, tačiau jokios rimtesnės tradicijos iki šiol taip ir nesusifermentavo. Galbūt todėl, kad profesionalios spaudos atstovai per šventes taip pat dirba. Kaip ir sekmadi...

    2
  • (Ne)sunkus kelias atgal
    (Ne)sunkus kelias atgal

    Neseniai atšaukus draudimus lankytis galerijose ir muziejuose,  karantino ribojimams ir toliau laisvėjant, nekantru sulaukti, kada gi bus galima apsilankyti kultūriniuose renginiuose, spektaklių premjerose ar vakarėlius organizuojančiuose nakt...

    1
  • Stengiantis atremti Kinijos spaudimą pravartu neužmiršti ir Rusijos
    Stengiantis atremti Kinijos spaudimą pravartu neužmiršti ir Rusijos

    Ar jums teko skaityti, kaip Rusija mėgina spausti Holivudą? Ar teko girdėti, kad koks nors scenarijus, kritikuojantis Vladimirą Putiną, nebūtų pasiekęs kino studijos? Arba kad koks nors aktorius, viešai sukritikavęs Kremlių, būtų pasmerkęs ...

    5
  • Pošventinis „post scriptum“
    Pošventinis „post scriptum“

    Jei ne karantininiai apribojimai, šiandien kilnotųsi "Vasaros olimpo" terasos stogas... Kolegos gegužės antrąjį šeštadienį čia burtųsi švęsti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, minimą gegužės 7-ąją. P...

  • Lietuva – ne tik krepšinis
    Lietuva – ne tik krepšinis

    Kad lietuviai moka žaisti ne tik krepšinį, buvo aišku dar prieš tris dešimtmečius, kai Kauno "Žalgiriui" dominuojant buvusios SSRS krepšinio aikštelėse, Vilniaus "Žalgiris" tapo viena įspūdi...

    2
  • Osama. Dangiškoji komedija
    Osama. Dangiškoji komedija

    Manoma, kad tai įvyko nykią nuobodžių 2011 metų gegužę. Žmonijos proletariatų sluoksniuose vis dar sklandė kalbos apie britų princo Williamo (1982) ir skrydžių dispečerio dukters Catherine‘os (1982) vedybas, o viso pasaulio lunatikai, it pa...

    3
  • Leonidas II
    Leonidas II

    Paskutinius rinkimų periodo mėnesius išgyvenančioje Rusijoje situacija vis sunkiau prognozuojama. Trečią dešimtmetį savuoju, „rusiškos demokratijos“ keliu einanti šalis visada laikėsi pilkojoje zonoje, kurioje neg...

    6
  • Pasiklydę karantine
    Pasiklydę karantine

    Kažin ką pasakytų šešėlinė lietuviškoji "valstiečių" vyriausybė, jei jiems įsipykę valdantieji staiga imtų ir pasektų australų pavyzdžiu, kurie jau nuo šios savaitės visus iš viešnagės Indijoj...

    4
  • Neprakukuok savo laimės
    Neprakukuok savo laimės

    Vieni gyventojai turtingi, kiti gyventojai neturtingi. Ir nieko nepadarysi. Jei vieni pinigų turi, kitiems ir negali likti. Pinigų yra tiek, kiek yra. Nei daugiau, nei mažiau. Čia kaip su obuoliu. Vienas sugraužia vaisių, kitam lieka graužtukas, trečia...

    2
Daugiau straipsnių