- Jurgita Lieponė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
„Kada sumažėja tavęs – mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stotyje ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale sukrutės ir nutols. Greičiau ir greičiau. O mudu stovėsime, nežiūrėdami vienas į kitą. Svetimi ir tapatūs.“ Tai citata iš „Kauno kantatos“, kuri nuskambės iš kaunietės Bellos Shirin lūpų.
Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir septyniolika pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B.Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B.Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.
Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B.Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje vyks rugsėjo 30–spalio 1 d. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų ir baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).
Pokalbis su B.Shirin – ne tik apie būsimąją premjerą.
– Ką jums simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?
– Kai buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis. Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai buvau Niujorke, man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.
Kai su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno. Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.
Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, kad ne. Man reikia skaityti ta kalba, kuria aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. Ta kalba, kuria aš jaučiu, yra lietuvių. Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, kad ji netinka, ja lyginami žmonės. Juk kiekviena tauta turi savo skausmą.
– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?
– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. Ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.
Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į lagaminą, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui. Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.
Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja, ir tai yra tiesa. Tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.
– Bella, ką reiškia būti litvaku?
– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką, ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.
– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti per kultūros iniciatyvas?
– Labai svarbu. Žmonės, ypač jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kuri pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.
Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje Antano Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas. Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.
Ta kalba, kuria aš jaučiu, yra lietuvių.
Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.
– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?
– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.
– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.
– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų Vyriausybė. Man skaudu. Aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė Immanuelis Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Tai kaip aš galiu juos smerkti?
– Ar humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?
– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai prisimenu jų girdėtus posakius... Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą. Kai nusižudė mano mama, po metų kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: esant tokio amžiaus ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.
Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kai jie tingi, mums ramiau
Barti jaunimą su proga ir be jos – transnacionalinis žmonijos sportas. Prancūzai niekada nesutars su lietuviais, kas sveikiau – vynas ar alus, bet sutiks, kad anksčiau jaunimas buvo šaunesnis, tinkamiau šoko ir mylėjo. ...
-
Septyni argumentai, kodėl Palangos baseino neatiduosime4
Praėjusios savaitės pabaigoje kreipėmės į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašydami panaikinti balandžio 26 dienos Konkurencijos tarybos nutarimą, kurio pagrindinis reikalavimas – Palangos savivaldybė įpareigota pe...
-
Šiandien mergaitės drąsios. Kur užaugus išgaruoja drąsa?7
Mokyklą lankančios mergaitės Lietuvoje yra tiek pat verslios kiek berniukai, kartais net verslesnės už juos – jos nebijo imtis vadovaujamų pareigų ir būti lyderės. Tačiau ir oficialioji valstybės statistika, ir gyventojų apklausos rodo, kad i...
-
V. Matijošaitis: tai nėra tik eilinis skandalas266
Jau kuris laikas Lietuvą apėmusi vieno veikėjo sukelta sumaištis. Nesibaigia gąsdinimai, intrigos ir manipuliacijos. Gaila, kad jau 33 metus laisvą ir nepriklausomą šalį vos vieno dirigento mostelėjimais bandoma sugrąžinti atgal į prae...
-
Prie altorių – barzdoti ir su nuometais12
Kai reikia pelenais užbarstyti vieną skandalą, geriausia tai daryti ūmai įplieskiant kitą. Tai seniai žinoma politinė technologija, kurią įvaldė ir mūsų viešųjų tragikomedijų personažai. ...
-
Teisė turėti teisę2
Kas galėjo pagalvoti, kad žmogaus teises ginantieji XXI a. Lietuvoje skambės kaip disidentai? Šį klausimą prieš trylika metų kėlęs filosofas, žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas Leonidas Donskis ir šiandien galėtų j...
-
Vakarams dvejojant, karo kaina nepaliaujamai auga
Dabar mažai kas prisimena Viktorą Geraščenką. Sovietinio ekonomikos planavimo laikais išsilavinimą įgijęs, Rusijos centrinio banko po 1991 m. vadovas apie tikruosius pinigus mokėsi lėtai. Tai buvo brangiausias ekonomikos mokymasis istori...
-
Visuomenės verdiktas dėl žmogaus teisių gynimo Lietuvoje4
Ne vienus metus rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ atlieka visuomenės nuomonės apklausą dėl žmogaus teisių gynimo ir teisėsaugos institucijų vertinimo. Vasario mėnesį atliktos apklausos rezultatai liudija,...
-
Slaptieji samčiai
Kaip žinoma, yra samčiai su skylutėmis ir be skylučių. Skylutes samčiuose praduria mokesčių inspekcija, kad tam tikra dalis šaltibarščių nuvarvėtų į biudžeto puodą. ...
-
Įkopti į Everestą1
Visatos motina – arba Džomolungma, arba Samargatha, arba Everestas – jau kažin kada bent kiek geografiją žinančiam žmogui tapo metafora, simboliu, siekiu, svajonių išsipildymu, visų vargų bei rūpesčių pabaigtuvių vainiku. O tie,...