Banalios tiesos

Sulaukėme. Antrojo pasaulinio karo siaubą išgyvenusi vyresnioji karta net baisiausiame sapne nesapnavo, kad 62-osios pergalės prieš fašizmą metinės visuomenėje sukels nesantaiką ir sąskaitų suvedinėjimą.

Lietuvos policija pirmą kartą Pergalės dieną buvo pasirengusi kovai. Baiminosi riaušių. Ačiū Dievui, nė vienas jaunas nacis nedaužė per galvas 80-mečių senukų, kurie į gatves išėjo su apdovanojimais ant krūtinių.

Kartus paradoksas: būtent šią šventinę dieną mums leido pajusti, koks trapus yra pasaulis. Kaip lengvai ciniški dviejų šalių politikai, pasinaudodami šviesiais žmonių jausmais, atvedė jį prie katastrofos ribos. Priešpastatę žmogiškąsias vertybes – žuvusiųjų kare prieš fašizmą atminimą ir laisvę, tautų suverenitetą, jie vėl sužadino baisų visuomenės pyktį bei neapykantą.

Pro visus plyšius iškart ėmė lįsti, šnypšti įvairiausi nacionalistai – Rusijoje, Estijoje, ar Lenkijoje. Nepadoriai išpūstas skandalas dėl Bronzinio kario jiems buvo labai parankus – atrišo rankas.

Stalino lagerius ištvėręs akademikas Dmitrijus Lichačiovas buvo laikomas ne tik rusų tautos, bet ir viso pasaulio sąžine. Nacionalizmą ir kraštutinę jo atmainą – šovinizmą jis laikė pasibaisėtinu reiškiniu, būdingu visiškiems nemokšoms ir marginalams.

Jis tvirtino, kad tauta negali būti sveika, jeigu ji užkrėsta nacionalizmo bacila. Tikrai kultūringam žmogui, sakė akademikas D.Lichačiovas, šovinizmas nepriimtinas.

Nežinau, kiek kartų turi pasikeisti, kad iš sovietinio „internacionalinio“ auklėjimo sužalotos žmonių sąmonės išnyktų nacionalizmas.

Politikos lėlininkams kol kas tai nenaudinga – žmonėms mulkinti ir savo menkumui paslėpti jiems reikia priešo įvaizdžio, nacionalinės nesantaikos. Dėl to jie pasirengę rizikuoti intelektine savo tautos sveikata ir jos ateitimi – jaunimu. O šie, nekreipdami dėmesio į politikų smilių, politiškai nekorektiškai gatvėse muša kitos odos spalvos svetimuosius.

Savo vaikams siekiame suteikti gerą europietišką išsilavinimą, įskiepyti domėjimąsi užsienio kalbomis. Kuo daugiau kalbų jie mokės, tuo platesnis pasaulis jiems atsivers.

Kad taip dar išmokytume juos europietiškos tolerancijos ir pagarbos kitų tautybių žmonėms! Tada galėtume būti ramūs dėl vaikų ir tautos ateities.