Galima sakyti, dėl panikos iš daugumos parduotuvių iššluota elementari rūpi druska. Jos atsargos nebepildomos, nes beveik visą tokią valgomąją druską mes pirkdavome iš Ukrainos. Rusijai atakuojant šią šalį sustojo daug savo produkciją eksportuojančių įmonių, tarp jų – ir druskos kasyklos.

Kitas, dvigubas, karo aidas – iš Baltarusijos ir Rusijos. Pasauliui šioms valstybėms taikant sankcijas, taip pat mūsų tiekėjams nutraukiant ryšius su šių šalių gamintojais ima trūkti medienos, biokuro, metalo gaminių, statybinių medžiagų.

Kitaip ir negalėjo būti. Tai – globalios politikos vaisiai. Vakarai į trečiojo pasaulio šalis perkėlė didžiąją dalį fabrikų, nes ten ne taip brangu gaminti nei Europoje ar Jungtinėse Valstijose. Įprasta čia pirkti žaliavas, nes jų kainos gerokai mažesnės nei išsivysčiusiose šalyse. Kam galvoti apie alternatyvas?

Visa, kas per pigu, gali tapti per brangu.

Mums svarbiausia, kad pigiau, ir visiškai nerūpi, kieno sąskaita tokios kainos. Todėl, kad ten konkurencingi (paprasčiau sakant, labai maži) atlyginimai, nors Rytų kaimynėje milijardieriai dygsta kaip grybai po lietaus. Todėl, kad nepaisoma, kokia milžiniška žala daroma gamtai.

Sugebėjome net energetikos srityje įpjauti šaką, ant kurios patys sėdime. Šildymas drastiškai pabrango ne tik dėl sužvėrėjusių dujų kainų. Mes juk pastaraisiais metais daugybę katilinių perstatėme iš dujinių į biokuro. Bet. Šį atsinaujinantį kurą ruošiantį savo verslą sugebėjome gerokai praretinti, anksčiau valdžiai leidus biokurą praktiškai be apribojimų importuoti iš Baltarusijos. Visa, kas per pigu, gali tapti per brangu.

Anuo metu, kai pas mus veikė daugiau lietuviško kapitalo bankų, buvome ekonomistų mokomi nelaikyti visų pinigų vienoje piniginėje. T.y. indėlių viename banke, o išskirstyti po skirtingus. Kažin ar verslas mokėsi ieškoti atsarginių tiekimo kelių?