Vis dėlto yra būdas pasiekti šį tikslą: kiekvienas mokytojas gali pats paversti savo darbą prestižiniu. Tarptautinis tyrimas atskleidė, kokias mokytojo savybes mokiniai laiko svarbiausiomis – ir tai nėra „kosmosas“. Mokiniai nori jausti mokytojo atsidavimą savo profesijai, gebėjimą sudominti savo mokomuoju dalyku, norą suprasti savo mokinius, atsižvelgti į jų charakterio, gabumų ir talentų skirtumus, kurti abipusį ryšį.
Nieko neįmanomo. Nereikia nei dirbtinio intelekto, nei dar vienos reformos. Tik žmogaus. Tačiau čia ir prasideda paradoksas. Nuvargę nuo nesibaigiančių reformų ir pokyčių, mokytojai dirba neapibrėžtumo aplinkoje, vykdydami neįmanomą misiją – ruošti vaikus ateičiai, kurios kontūrų patys aiškiai nemato.
Mokytojas šiandien nusivylęs, pavargęs, rėkiantis. Ir čia norisi klausti ne mokytojų: „Kas jums atsitiko?“, o mūsų visų: ką mes padarėme, kad mokytojas nerėktų? Juk vaikui sakome: būk savimi. Mokykis iš klaidų. Būk smalsus. Klausk. Abejok. Ieškok savo kelio. O mokytojui? Nedaryk klaidų. Užpildyk. Aprašyk. Įsivertink. Atsiskaityk. Įgyvendink. Įtrauk.
Vaikui aiškiname, kad kūrybiškumas prasideda ten, kur baigiasi baimė. O mokytojo darbą apraizgome tokia galybe taisyklių, kad kartais kūrybiškiausias jo sprendimas – tiesiog nepažeisti dar vienos taisyklės. Ir tada stebimės, kodėl mokytojas toks? Norime mokytojo, kuris matytų kiekvieną vaiką, tačiau patys dažnai nematome mokytojo – tik pareigybę, funkciją, etatą, rezultatų rodiklį. Paskui per Mokytojo dieną prisimename, kad tai – žmogus!
Naujausi komentarai