Ir visa tai verda, net baisu sakyti, Pranciškaus belaukiant. Žiniasklaida vis netyla, jog buvusi Petro mylimoji kaltina jį nesirūpinant dukra, o visuomenininkai staiga surinko tūkstančius parašų, kad to paties Petro neliktų Žmogaus teisių komitete. Ir ką vietoj to jam pasiūlė? Kultūros komitetą. Nes Ramūnui tinka visi (paklydėliai turbūt taip pat), ir Petras tiks. Bet Petrui ši pozicija, regis, netinka. Ir jis to pasakyti nebijo net Ramūnui, jam gal tik kiek neramu, ką dėl viso to ištartų Šventasis Tėvas. Bet jis veikiausiai lietuviškos TV nežiūri, tad ir bijoti Petrui tikrai nėra ko.

Iš šono visą šią gėdą stebintys rinkėjai protu nesuvokia, kaip galėjo atsitikti, kad tokie petrai iš viso politikoje yra kotiruojami.

O iš šono visą šią gėdą stebintys rinkėjai protu nesuvokia, kaip galėjo atsitikti, kad tokie petrai iš viso politikoje yra kotiruojami. Ne vienas padūsauja, jog baisu, kam patikėjome valdyti valstybę.

Ir guodžiasi bent tuo, kad mes ne vieni tokie taip graudžiai apsirikę. Sako, buvo tyrimai, kur konstatuota, jog parlamentų ir kitų renkamų valdžios organų intelekto koeficientas nepriklausomai nuo valstybės visada būna prastesnis už nacijos. Todėl esą ir nėra dabar ko stebėtis.

Be to, kas su tokiais gali konkuruoti? Juk tų, kurie veržiasi valdyti, akys tiesiog raudonos nuo siekio patekti į viršūnėlę, juolab visus reikiamus duomenis tam turi – moka meluoti, apgaudinėti, sukčiauti, manipuliuoti, net verkti viešai ir plaukus rautis ar barstytis pelenais, jei to prireikia įvaizdžio gerinimui.

Akivaizdu, jog sąžiningas žmogus su tokio lygio profesionalais rungtis nepajėgus. Tokiu būdu Žmogaus teisių komitete ir atsiranda Petras, gerai bent, kad šį kartą neilgam.