Benito – politinis virusas

Kartą gyveno Benito, jis buvo virusas. Daugelis veikiausiai atrėžtų, jog virusai nėra priskiriami gyvajai gamtai, todėl jų egzistencijos negalima vadinti gyvenimu. Tačiau Benito ir nebuvo paprastas šios rūšies atstovas. Daugelis virusų egzistuoja parazitavimo principu – jie gyvi tol, kol gyvas jų šeimininkas.

Kartais šeimininko organizmas, atpažinęs virusą, bando su juo kovoti, todėl šeimininkas suserga, tačiau, laikui bėgant, jo organizmas išmoksta virusą toleruoti, kaip šiuolaikinė vartotojiška visuomenė marksistuojančių burbeklių inkštimą išmoksta paversti madingomis prekėmis.

Benito atveju buvo kiek kitaip. Jis priklausė ypatingai virusų grupei, gimstančiai iš liguisto narcisizmo, milžiniškų ambicijų ir begalinio troškimo valdyti bei kontroliuoti ir atsirandančiai tokiose vietose, kur eiliniai žmonės trokšta iškeisti savo autonomiją į tariamą tvarką, saugumą bei pastovumą.

Gimė jis veikiausiai 1883 m. liepos 29 d. Predapijuje (Romanija, Italija) kalvio socialisto Alessandro (1854–1910) ir dievobaimingos katalikės pedagogės Rosos (1858–1905) šeimoje.

Manoma, jog šeima sunkiai vertėsi, mat Alessandrui mielesnis būdavęs ne darbas kalvėje, jam labiau patikę girtavimai ir paleistuvystės. Grįžęs namo, jis dažnai mušdavo Benito, o šis vėliau tuo pačiu atsigriebdavo ant savo bendraamžių (dėl žiauraus elgesio jis net buvo porą kartų pašalintas iš mokymo įstaigų).

Nepaisant patirto nepritekliaus ir smurto, Benito nuo pat mažens puoselėjo grandiozines ambicijas ir keistai mitologizuodavo savo tėvo asmenį. Teigiama, jog jis ne tik perėmė savo gimdytojo socialistines pažiūras, bet ir bandė pagerinti jo žygdarbių miegamuosiuose rekordus (kartais be jokios priežasties panaudodamas prieš meilužes prievartą ir smurtą).

Užaugęs Benito bastėsi po Europą (nemažai laiko praleido Šveicarijoje), kur dirbo įvairiausius darbus. Buvo jis ir mūrininkas, ir oficialus profesinės sąjungos propagandistas, ir žurnalistas, ir kairiosios spaudos leidėjas. Dirbdamas ir dalyvaudamas politinėje veikloje, jis nemenkai išvystė savo socialistinio tikėjimo dogmas, tačiau laikui bėgant jo ir marksistų keliai išsiskyrė.

1914 m. liepos 28 d. Europoje prasidėjo karas, tačiau Italija net keletą mėnesių laikėsi neutraliteto, negalėdama apsispręsti, kurią konfliktuojančią pusę pasirinkti. Manoma, jog Italijos socialistai veikiausiai pasisakė prieš karą, tačiau Benito, kaip ir žymiausia Rusijos iškamša Vladimiras Iljičius (1870–1924) jame turbūt įžvelgė pozityvią galimybę marksizmo ideologijos plėtrai. Anot jų, konflikto nualintos Italija ir Rusija galbūt lengviau priimsiančios proletariato revoliuciją bei diktatūrą.

1915 m. gegužę Italija galiausiai nutarė stoti į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje. Galimas dalykas taip nutiko dėl Vokietijos kaizerio Wilhelmo II (1859–1941) pomėgio žeminti Italijos monarchą Victorą Emmanuelį III (1869–1947). Teigiama, jog Vokietijos imperatorius savo kolegą iš Italijos mėgdavo vadinti "neužauga" ir netgi kartą jam surengė aukščiausių savo karininkų paradą. O gal paprasčiausiai Italija labai norėjo kai kurių Austrijos-Vengrijos imperijos žemių?

Kad ir kaip ten būtų, galų gale Benito atsidūrė fronte, kuriame praleido bene porą metų.

Dar 1914 m. jis vedė Idą (1880–1937), su kuria susilaukė sūnaus, vėliau 1915 m. jis susituokė su Rachele (1890–1979), savo tėvo buvusios meilužės dukra. Rachelė formalia Benito žmona išbuvo iki pat jo mirties ir netgi pagimdė jam dvi dukteris bei tris sūnus.

Po patirtų sužeidimų Benito atsidūrė ligoninėje, iš kurios buvo išleistas 1917 m. rugpjūtį. Grįžęs į civilį gyvenimą jis vėl griebėsi senos aistros – žurnalistikos.

1918 m. lapkričio 11 d. karas Europoje baigėsi. Austrijos-Vengrijos, Vokietijos, Osmanų ir Rusijos imperijos subyrėjo, buvusiose jų žemėse atsirado visas tuntas anksčiau negirdėtų valstybių, o virš Europos užslinko raudonojo maro debesis. Karo nualinti ir demoralizuoti žmonės šaukėsi permainų ir taikos, tad nereikia stebėtis, kad Rusiją užgriuvusi liga ėmė grasinti ir Europos valstybėms.

Sunku pasakyti kodėl, tačiau Benito, net ir būdamas virusas, daugelį metų brandintas kairiojoje terpėje, šį kartą visiškai nenorėjo prisidėti prie bolševikų infekcijos platinimo. Užuot tai daręs, jis nusprendė sukurti savą ligą, giminingą kairiesiems užkratams, tačiau vis dėlto kitokią.

Iš žinomų Benito sukeltos ligos simptomų ryškiausi: stipriai išreikštas nacionalizmas, stipraus ir charizmatiško vado kultas, griežta įvairių viešo gyvenimo sričių kontrolė, korporatyvizmas, militaristinis stilius, vienpartiškumas, stipresniojo teisės principas ir jam įgyvendinti pasitelkiamas įvairių rūšių smurtas.

Užsikrėtusieji Benito liga imdavo jį vadinti "Vadu" ("Il Duce"). Dar – jie dėvėdavo juodus marškinius ar megztinius, sveikindavo vieni kitus į priekį iškelta ir ištiesta ranka, užpuldinėdavo politinius konkurentus bei oponentus. Savo naujos ligos ženklu jie pasirinko etruskų laikus siekiantį romėnų naudotą simbolį – medžio šakų ryšulį su viduryje įspraustu kirviu, kuris lotyniškai vadinamas "fascis".

Apsikrėtusieji Benito liga turbūt tikėjo, jog vieną žmogų įmanoma perlaužti lengvai it šaką, tačiau, jų nuomone, visą būrį žmonių, kaip ir visą žabų ryšulį, perlaužti gerokai sunkiau. Naujoji Benito liga plito itin sparčiai ir jo pasekėjai silpnoje baikštaus karaliaus vadovaujamoje demokratijoje nesunkiai tapo rimta politine jėga.

Netrukus jie atvirai ėmė gvieštis politinės valdžios Italijoje. 1922 m. spalio 28–29 d. "juodmarškiniai", vadovaujami Emilio de Bono (1866–1944), Italo Balbo (1896–1940) ir kitų, surengė legenda tapusį žygį į Romą, kuriam pasibaigus Italijos karalius nusprendė suteikti Benito ministro pirmininko postą.

Nors šiais laikais nesunku rasti nuotraukų, liudijančių asmeninį "Il Duce" dalyvavimą žygyje, virusologai mano, jog jis šioje akcijoje nedalyvavo. Teigiama, jog Benito sėdėjo Milane ir kantriai laukė žinių apie pergalę, o jas gavęs pirmosios klasės kupė tuojau pat išskubėjo į Amžinąjį miestą.


Šiame straipsnyje: Leonas Dykovas

NAUJAUSI KOMENTARAI

manyčiau

manyčiau portretas
tokių virusų, kaip benito buvo gerokai daugiau, ką ten buvo, jie egzistuoja. negaliu matyti tų virtualių žvaigždučių, kurios vis išlenda su savo pamokymais per karantiną. nes gi staiga jos tapo niekam neįdomiaus, ir o , siaube, visai niekam nereikalingos. Gaila, kad ta korona neįsisuka į feisbuka. bent kokia nauda iš viso to būtų.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Šešėliai šešėlyje
    Šešėliai šešėlyje

    Ne visi ir ne viskas laikosi mūsų šalies taisyklių, nors eina vienuoliktoji koronaviruso savaitė. Saulė, lyg nebūtų jokių karantinų, kaip ir kasdien vis dar teka be kaukės. Ir dar šešėlį meta kiekvienam. Nors ši paskutin...

  • Ekonomistas N. Mačiulis: neiššvaistykime geros krizės
    Ekonomistas N. Mačiulis: neiššvaistykime geros krizės

    Šią krizę Lietuva, kaip ir kitos Baltijos ir Šiaurės šalys, pasitinka daug stipresnė, labiau subalansuota ir geriau pasiruošusi atremti trumpalaikius ekonominius sunkumus. Tačiau ne visos valstybės pasinaudos unikalia galimybe...

  • Ateities išsilavinimo tendencija – naujas Europos universitetas
    Ateities išsilavinimo tendencija – naujas Europos universitetas

    Atsižvelgiant į šiandieninę situaciją – koronaviruso (COVID-19) pandemiją – matome, kad ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje susiduriame su iššūkiais, kuriuos išspręsti galime tik priimant sprendimus kartu. ...

  • Lietuviai gyvena geriau nei prancūzai – paradoksalu?
    Lietuviai gyvena geriau nei prancūzai – paradoksalu?

    Nors lietuvių pajamos yra vienos mažiausių Europoje, o skurdo lygis – vienas didžiausių, įdomu paanalizuoti, kaip savo finansinę padėtį vertina patys lietuviai, o kartu jų vertinimus naudinga palyginti su kitų šalių namų ūkių finans...

    4
  • Tete-a-tete trise
    Tete-a-tete trise

    Tete-a-tete trise – alogizmas, nes šis terminas reiškia vienu du. Toks pats alogizmas, jei demokratinėje valstybėje žvalgybos institucijos persistengia klausydamos trečiai ausiai neskirtų telefoninių pokalbių ar kitais būdais sekdam...

    7
  • Politikų spjūviai
    Politikų spjūviai

    Leo Messi virtuoziškai suklaidina kelis varžovus, perduoda kamuolį Robertui Lewandowskiui, šis galingai šauna į vartus, bet Ernestas Šetkus smūgį atremia. Pasaulio rinktinė spaudžia ranką lietuviams ir pripažįsta ši...

    2
  • Žudiko bliuzas. Fragmentai
    Žudiko bliuzas. Fragmentai

    Jau šešiasdešimt metų žymiausi visų galų ekspertai neranda atsakymų į žmoniją kamuojančius klausimus. Kodėl 1960 m. gegužės 1 d. virš Sovietų Sąjungos sudužo amerikiečių žvalgybinis lėktuvas "Lockheed U-2&quo...

    5
  • Kultūros lūžio taškas
    Kultūros lūžio taškas

    Švelnėjant karantino sąlygoms randasi vis daugiau galimybių monotonišką dienų ritmą už uždarų namų durų paįvairinti atveriant jas į kultūrą, kuri yra pasiekiama jau ne tik virtualiai. Iki karantino paskelbimo Lietuvoje, kauniečiai...

    1
  • Apie COVID 19 ir kitų reiškinių skeptikus: tai išprovokuoja kompleksinės problemos
    Apie COVID 19 ir kitų reiškinių skeptikus: tai išprovokuoja kompleksinės problemos

    Aistė Balžekienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menu fakulteto docentė, mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ pagrindinė tyrėja Kiekvienam mūsų gyvenime tenka sutikti skeptikų arba net patiems išre...

    2
  • Z kartos drama
    Z kartos drama

    Dažnai sakoma, kad didžiausios pandemijos aukos – rizikos grupės asmenys, tačiau vertinant jos poveikį ne fizinei sveikatai, bet elgsenai, ji tapo gerokai sunkesniu išbandymui kitiems žmonėms: vadinamajai Z kartai. ...

    8
Daugiau straipsnių